Parengė DIR® modelio ekspertė ir mokymų vadovė Paulina Kuraitienė, bendradarbiaudama su jungtine Lietuvos DIR®Floortime® praktikų grupe. Ypatinga padėka Vasarei Kardišauskei ir Norbert Badalov
Šis žodynas parengtas remiantis DIR® (Developmental, Individual Differences, Relationship-Based) modeliu ir DIR®Floortime® praktika. Jo tikslas – pateikti svarbiausias DIR modelyje vartojamas sąvokas lietuvių kalba, išlaikant jų teorinį tikslumą, praktinę reikšmę ir pagarbų požiūrį į žmogaus įvairovę.
DIR modelis remiasi trimis tarpusavyje neatsiejamais principais:
D – Developmental (raida) – žmogaus raida suprantama kaip nuoseklus funkcinės-emocinės raidos gebėjimų vystymasis. Šie gebėjimai apima savireguliaciją, įsitraukimą, komunikaciją, socialinį problemų sprendimą, simbolinį mąstymą ir refleksiją. DIR® požiūriu, kiekvienas žmogus vystosi individualiu tempu ir savitu keliu.
I – Individual Differences (individualūs skirtumai) – kiekvienas žmogus skirtingai suvokia, apdoroja ir organizuoja informaciją iš savo kūno bei aplinkos. Individualūs skirtumai apima sensorinį apdorojimą, motoriką, reguliaciją, dėmesį, kalbą, mąstymą ir kitus neurobiologinius ypatumus. Jie nėra kliūtys savaime – jie padeda suprasti, kaip žmogus patiria pasaulį ir kokios sąlygos geriausiai palaiko jo dalyvavimą, mokymąsi bei gerovę.
R – Relationship-Based (santykiais grįstas požiūris) – santykiai yra pagrindinis raidos variklis. Per saugius, prasmingus ir emociškai atliepiančius santykius žmogus mokosi reguliuotis, bendrauti, mąstyti, spręsti problemas ir kurti ryšius su kitais. Santykio kokybė, abipusė sąveika ir bendras emocinis išgyvenimas DIR modelyje yra ne mažiau svarbūs nei konkretūs įgūdžiai ar pasiekti raidos etapai.
Kaip sudarytas šis žodynas
Siekdami atspindėti DIR modelio logiką, terminus suskirstėme ne abėcėlės tvarka, o pagal jų vietą modelyje.
DIR® pagrindai supažindina su pagrindinėmis modelio sąvokomis ir filosofija.
Raidos (D) skyriuje pateikiami terminai, susiję su funkcinės-emocinės raidos gebėjimų vystymusi, komunikacija, mąstymu ir socialine-emocine raida.
Individualių skirtumų (I) skyriuje aprašomos sąvokos, padedančios suprasti, kaip žmogus patiria ir apdoroja pasaulį – sensoriniai, motoriniai, reguliacijos, pažinimo ir kiti neurobiologiniai ypatumai, turintys įtakos kasdieniam funkcionavimui ir raidai.
Santykio ir sąveikos (R) skyriuje pateikiami terminai, apibūdinantys santykio kūrimą, emocinį ryšį, sąveikos kokybę bei pagrindines DIR®Floortime® strategijas.
Nors terminai suskirstyti į atskiras grupes, DIR modelyje raida, individualūs skirtumai ir santykiai nėra atskiros sritys. Jie nuolat sąveikauja tarpusavyje ir kartu formuoja žmogaus patirtį, mokymąsi bei augimą. Todėl daugelis šiame žodyne pateikiamų sąvokų gali būti siejamos su daugiau nei viena DIR modelio dalimi.
Be klasikinių DIR®Floortime® terminų, šiame žodyne pateikiamos ir kai kurios šiuolaikiniame neuroįvairovės kontekste, autistiškų asmenų bendruomenėse bei mokslinėje literatūroje plačiai vartojamos sąvokos. Jos įtrauktos todėl, kad padeda geriau suprasti individualius skirtumus ir praturtina DIR modelio taikymą šiuolaikinėje praktikoje. Tokios sąvokos kaip maskavimas, autistinė inercija, autistinis perdegimas, aleksitimija, monotropizmas ar neuroįvairovę palaikantis požiūris neprieštarauja DIR® filosofijai – priešingai, jos padeda tiksliau suprasti daugelio žmonių patirtį ir praplečia galimybes taikyti DIR modelį pagarbiai ir individualizuotai.
Rengiant šį žodyną buvo siekiama laikytis neuroįvairovei palankios, į stiprybes orientuotos ir traumai jautrios perspektyvos. Tai reiškia, kad žmogaus elgesys pirmiausia suprantamas kaip prasminga komunikacija ar prisitaikymo strategija, o ne kaip problema, kurią reikia pašalinti. Dėmesys skiriamas ne tik sunkumams, bet ir žmogaus stiprybėms, interesams, santykiams, individualiems skirtumams bei veiksniams, kurie padeda jam dalyvauti, mokytis ir kurti prasmingus ryšius.
Tikimės, kad šis žodynas bus naudingas specialistams, studentams, šeimoms ir visiems, kurie siekia geriau suprasti DIR modelį bei kurti pagarbius, kokybiška tarpusavio sąveika grįstus ryšius.
i PDF failąI. DIR® PAGRINDAI
DIR® modelis
Tai žmogaus raidos modelis, kurio pavadinimas sudarytas iš trijų pagrindinių komponentų: raida (Developmental), individualūs skirtumai (Individual Differences) ir santykiais grįstas požiūris (Relationship-based). Modelį sukūrė vaikų psichiatras Stanley Greenspanas ir psichologė Serena Wieder.
DIR® dažnai apibūdinamas ne tik kaip metodas ar intervencijos modelis, bet ir kaip paradigma arba požiūrio perspektyva, per kurią suprantame ir interpretuojame žmogaus raidą, santykius bei sąveiką su pasauliu.
Daugiau informacijos galima rasti ICDL interneto svetainėje www.icdl.com
DIR®Floortime®
Tai šiltas, artimu ryšiu grįstas bendravimo ir buvimo kartu būdas. Taikant DIR®Floortime® požiūrį, siekiama įsitraukti į sąveiką su žmogumi, gerbti jo individualumą, atliepti jo emocinę būseną ir susiderinti su jo patirtimi bei interesais. Kartu žmogus skatinamas plėtoti ir išreikšti savo idėjas gestais, žodžiais, simboliniu žaidimu ar vaizduote grįsta veikla.
Floortime sesija (angl. floortime session)
Tai kryptingas laikas, skirtas santykiui ir sąveikai kurti. Formalios Floortime sesijos paprastai trunka apie 20 minučių ir rekomenduojamos 6–8 kartus per dieną. Jų metu suaugusysis seka asmens iniciatyva, prisijungia prie jo veiklos ir kartu kviečia jį plėtoti komunikaciją, mąstymą bei funkcinę-emocinę raidą, atsižvelgdamas į individualius vaiko ir savo ypatumus.
Kompetencijos prezumpcija, arba tikėjimas asmens gebėjimais (angl. presume competence)
Principas, grindžiamas prielaida, kad kiekvienas žmogus turi norą ir potencialą užmegzti ryšį, bendrauti, dalyvauti, mokytis ir augti, nepriklausomai nuo jo neurologinių, sensorinių, komunikacinių ar kitų iššūkių. Šis požiūris skatina įžvelgti asmens vertę, nepaisant esamų iššūkiu.
Neuroįvairovė (angl. neurodiversity)
Natūrali žmonių neurologinių ypatumų įvairovė. Ši sąvoka remiasi požiūriu, kad žmonės gali skirtingai mąstyti, jausti, mokytis, bendrauti ir apdoroti informaciją, o šie skirtumai yra natūrali žmogaus įvairovės dalis. Neuroįvairovės samprata pabrėžia pagarbą individualiems skirtumams ir siekia kurti aplinką, kurioje įvairūs neurologiniai funkcionavimo būdai būtų suprantami, priimami ir palaikomi.
DIR modelyje neuroįvairovė suprantama, kaip natūrali individualių skirtumų (Individual Differences) dalis. Skirtingi sensorinio apdorojimo, reguliacijos, komunikacijos ir mąstymo būdai laikomi natūraliais ir prasmingais žmogaus funkcionavimo ypatumais, kuriuos svarbu suprasti ir į juos atsižvelgti kuriant santykį, mokymosi aplinką ir pagalbą.
Neuroskirtingumas (angl. neurodivergence)
Neurologinio funkcionavimo būdas, kuris skiriasi nuo visuomenėje įprastu ar vyraujančiu laikomo neurologinio funkcionavimo būdo. Neuroskirtingumas gali pasireikšti įvairiais sensoriniais, pažintiniais, emociniais, mokymosi ar komunikacijos ypatumais. Tai savaime nėra nei sutrikimas, nei trūkumas, o viena iš žmogaus neurologinės įvairovės raiškos formų. Neuroskirtingais asmenimis gali būti laikomi autistiški asmenys, asmenys, kuriems būdingi aktyvumo ir dėmesio reguliavimo ypatumai (ADHD), disleksija, dispraksija, Tourette sindromas ar kiti neurologiniai skirtumai.
Neurotipiškumas (angl. neurotypical)
Neurologinio funkcionavimo būdas, kuris atitinka visuomenėje įprastu ar vyraujančiu laikomą neurologinį funkcionavimą. Neurotipiškumas yra viena iš žmogaus neurologinės įvairovės raiškos formų, o ne „teisingesnis“ ar „normalesnis“ funkcionavimo būdas.
Normalizacija (angl. normalization)
Siekis, kad autistiškas asmuo elgtųsi ir bendrautų pagal neurotipines normas, slopinant ar keičiant natūralius autizmo bruožus. Šiuolaikiniame DIR® modelyje šio tikslo atsisakoma – vietoj to siekiama suprasti vaiko individualų funkcionavimą ir plėsti jo gebėjimus per santykį, o ne per prisitaikymą prie „normos“. SVarbu nepainioti šios sąvokos su emocijų normalizavimu, kuris reiškia jausmų pripažinimą ir priėmimą.
Raidos gebėjimas (angl. developmental capacity)
Tai asmens funkcinis gebėjimas, atspindintis pasiektus tam tikrus raidos etapus. Jis gali būti vertinamas įvairiose raidos srityse, pavyzdžiui, sensomotorinėje, ekspresyviosios kalbos, regimojo suvokimo ar kitose.
DIR®Floortime® modelyje ypatingas dėmesys skiriamas tiems gebėjimams, kurie yra susiję su asmens pajėgumu išlaikyti įsitraukimą į tarpusavio sąveiką, patirti ir reikšti abipusį džiaugsmą bei dėmesį, taip pat dalyvauti sudėtingame problemų sprendime ir simboliniame žaidime. Šie gebėjimai vadinami funkcinės-emocinės raidos gebėjimais (angl. Functional Emotional Developmental Capacities) (žr. žemiau).
DIR®Floortime® modelyje raidos gebėjimo samprata yra platesnė ir mažiau linijinė nei tradicinis įgūdžių įgijimo supratimas, taikomas daugelyje kitų raidos modelių.
Stiprybėmis grįstas požiūris (angl. strengths-based)
Požiūris, kuriuo siekiama atpažinti, puoselėti ir remtis žmogaus stiprybėmis, interesais, gebėjimais bei potencialu. Šis požiūris skatina savarankiškumą, savo veikimo galios pajautą, prasmingą dalyvavimą ir galimybę priimti sprendimus apie savo gyvenimą. Taip pat siekiama kurti džiaugsmingas patirtis, palaikyti sėkmę ir pripažinti pasiekimus.
II. RAIDA (D – DEVELOPMENTAL)
Abipusė komunikacija (angl. two-way communication)
Gebėjimas dalyvauti prasmingame emociniame ir komunikaciniame apsikeitime su kitu žmogumi. Žmogus ne tik siunčia signalus, bet ir pastebi, priima bei interpretuoja kito žmogaus komunikacinius ketinimus, atsakydamas gestais, veiksmais, garsais, žodžiais ar kitais būdais.
Abipusė komunikacija grindžiama komunikacijos ciklais – vieno žmogaus veiksmas kviečia atsakyti, o atsakas savo ruožtu tampa nauju kvietimu tęsti sąveiką. Šis gebėjimas yra svarbus emocinio ryšio, socialinio problemų sprendimo, kalbos ir socialinių santykių raidos pagrindas.
Abipusė komunikacija nebūtinai remiasi kalba. Ankstyvuosiuose raidos etapuose ji dažnai vyksta per žvilgsnius, veido išraiškas, kūno judesius, gestus, garsus ir kitus neverbalinius signalus.
Abipusė sąveika (angl. reciprocal interaction)
Nuolatinis ir prasmingas apsikeitimas signalais tarp žmonių, kai kiekvieno žmogaus veiksmai, emocijos ir komunikacija veikia kitą, o šio atsakas savo ruožtu daro įtaką tolesnei sąveikai. Abipusė sąveika grindžiama dėmesio pasidalijimu, emociniu ryšiu ir atliepiančiais atsakais. DIR®Floortime® modelyje siekiama, kad žmogus patirtų džiaugsmą dalyvaudamas ilgose abipusių, atliepiančių sąveikų grandinėse, kurios skatina santykių kūrimą, komunikaciją ir raidą.
Abipusė sąveika kuriama iš daugelio komunikacijos ciklų (circles of communication), paremtų atliepiančiais atsakais (contingency) (žr. žemiau), jungtiniu dėmesiu (joint attention) ir emociniu įsitraukimu (engagement).
Funkcinės-emocinės raidos gebėjimai – FERG (angl. Functional Emotional Developmental Capacities – FEDCs)
Apibūdina žmogaus raidą. Pirmieji šeši DIR modelio gebėjimai sudaro pagrindą tolesnei raidai.
I. Savireguliacija ir domėjimasis pasauliu (angl. self-regulation and interest in the world)
Fiziologinis gebėjimas išlikti pusiausvyroje ir todėl gebėti išlaikyti jungtinį dėmesį su kitu žmogumi. Tai gebėjimas būti ramiam, budriam, dėmesingam ir pasirengusiam sąveikai.
II. Įsitraukimas ir ryšio kūrimas (angl. engaging and relating)
Gebėjimas užmegzti ir palaikyti emocinį ryšį bei artumą su kitais. Tai meilės, artumo ir saugaus tarpusavio ryšio su rūpintojais kūrimo pagrindas.
III. Tikslinga komunikacija ir abipusė sąveika (angl. intentionality and two-way communication)
Gebėjimas dalyvauti tikslingoje, abipusėje komunikacijoje. Vaikas komunikuoja turėdamas tikslą ir reaguoja į kito žmogaus komunikacinius signalus.
IV. Kompleksinė komunikacija ir socialinis problemų sprendimas (angl. complex communication and shared problem solving)
Gebėjimas kartu su kitu žmogumi spręsti sąveikos problemas, nuosekliai naudojant gestus ir palaikant vis sudėtingesnį savęs suvokimą.
V. Simbolių naudojimas ir emocinių idėjų kūrimas (angl. using symbols and creating emotional ideas)
Gebėjimas naudoti simbolius, vaizdinius ir idėjas, reprezentuojant patirtį bei reiškiant emocinę prasmę. Tai simbolinio žaidimo, vaizduotės ir kalbos pagrindas.
VI. Loginis mąstymas ir ryšių tarp idėjų kūrimas (angl. logical thinking and building bridges between ideas)
Gebėjimas kurti loginius ryšius tarp idėjų ir emocinių mąstymo elementų. Vaikas pradeda suprasti priežasties ir pasekmės ryšius, paaiškinti savo mintis ir argumentuoti.
VII. Daugiaperspektyvinis mąstymas (angl. multicausal thinking)
Gebėjimas suprasti kelias priežastis, lyginti skirtingus požiūrius ir vienu metu atsižvelgti į kelių žmonių perspektyvas. Pavyzdžiui: „Jaučiuosi atstumtas, kai Susi labiau nori būti su Džanete nei su manimi.“
VIII. “Pilkųjų atspalvių” mąstymas (angl. gray area thinking)
Gebėjimas suprasti ir apibūdinti skirtingų emocinių būsenų niuansus, kurios nėra vien tik „geros“ arba „blogos“. Šiame lygmenyje žmogus pradeda atpažinti įvairius emocijų intensyvumo ir prasmės atspalvius. Pavyzdžiui: „Jaučiuosi šiek tiek susierzinęs.“
IX. Reflektyvus mąstymas ir vidinis savasties standartas (angl. reflective thinking and an internal standard of self)
Gebėjimas reflektuoti savo mintis, emocijas ir elgesį, išlaikyti stabilų savęs suvokimą bei vadovautis vidinėmis vertybėmis ir standartais. Pavyzdžiui: „Man nebūdinga taip stipriai pykti.“ Arba: „Neturėčiau taip pavydėti.“
Integracija (angl. integration)
Procesas, kurio metu įvairios žmogaus sensorinės, motorinės, emocinės, kalbinės ir mąstymo funkcijos susijungia į prasmingą visumą. Integracija leidžia žmogui lanksčiai mąstyti, reguliuoti emocijas, kurti santykius, mokytis ir veikti tikslingai. Šis terminas gali būti vartojamas kalbant apie konkrečią raidos sritį (pavyzdžiui, sensorinę ar emocinę integraciją) arba apie žmogaus funkcionavimo vientisumą.
Įsitraukimas (angl. engagement)
Gebėjimas užmegzti ir palaikyti emociškai prasmingą ryšį bei sąveiką su kitu žmogumi. Kūdikiai ir maži vaikai įsitraukimą išreiškia gugavimu, šypsenomis, gestais ir abipusiais judesiais bendraudami su juos prižiūrinčiais asmenimis. Artumo, džiaugsmo ir sąveikos ritmo kūrimas sudaro pagrindą kryptingesnei komunikacijai, mokymuisi ir tolesnei raidai.
Jungtinis dėmesys (angl. joint attention)
Situacija, kai du ar daugiau žmonių vienu metu sutelkia dėmesį į tą patį objektą, veiklą, įvykį ar asmenį. Jungtinis dėmesys sukuria prielaidas komunikacijai, mokymuisi, kalbos raidai ir socialinių santykių kūrimui. Ankstyviausiuose raidos etapuose jungtinis dėmesys nebūtinai reiškia socialinę sąveiką. Du žmonės gali stebėti tą patį objektą tuo pačiu metu, tačiau dar nebūti emociškai įsitraukę vienas į kitą ar nesidalinti šia patirtimi. Kai atsiranda tarpusavio ryšys, bendras afektas ir komunikacinių signalų mainai, jungtinis dėmesys perauga į socialinį dėmesį (žr. žemiau)
Komunikacijos ciklas (angl. circle of communication)
Užbaigtas bendravimo ciklas tarp dviejų žmonių, kai besimokantysis pradeda arba inicijuoja komunikaciją, sulaukia atsako ir savo ruožtu į jį sureaguoja, taip užbaigdamas komunikacijos ciklą. Komunikacijos ciklai reikalauja ir skatina suvokti savo veiksmų poveikį aplinkai (priežasties ir pasekmės ryšį), todėl padeda ugdyti komunikacinę intenciją (žr. žemiau).
Rūpintojo vaidmuo – atsižvelgti į besimokančiojo komunikuoti savęs suvokimą ir interesus, sekti jo iniciatyvą ir ją plėtoti naudojant gestus, akių kontaktą, kitas neverbalines išraiškas ir (arba) verbalines išraiškas. Pavyzdžiui, vaikas tiesia ranką, tėvas pažvelgia į vaiką, vaikas nusišypso arba išleidžia garsą – taip užbaigiamas vienas komunikacijos ciklas.
Gebėjimas palaikyti daugybę tokių komunikacijos ciklų kuria tvirtą pagrindą tolesniam mokymuisi ir visapusiškam vystymuisi.
Komunikacinė intencija (angl. communicative intent)
Bet koks signalas (žinutė), kurį išreiškia asmuo, norėdamas parodyti poreikį, ketinimą ar norą. Tai gali vykti, naudojant akių kontaktą, artumą ar atstumą, gestus, žodžius ar kitas vokalizacijas, veido išraiškas, gestų kalbą arba AAK. Pradiniame DIR® programos etape rūpintojas dažnai „priskiria ketinimus“ – visas mikro išraiškas ir susidomėjimo požymius interpretuoja kaip tikslingą gautą žinutę iš vaiko ir į ją reaguoja.
Proto teorija (angl. theory of mind)
Gebėjimas suvokti, kad kiekvienas žmogus pasaulį patiria savaip. Tai apima supratimą, kad kiti žmonės gali turėti kitokių minčių, jausmų, žinių, įsitikinimų, norų ir ketinimų nei mes patys. Proto teorija leidžia atsižvelgti į kitų žmonių perspektyvą, geriau suprasti jų elgesį ir prasmingai dalyvauti socialiniuose santykiuose. DIR modelyje proto teorijos gebėjimai laikomi ne vien pažintiniu procesu, bet ir raidos pasiekimu, kuris formuojasi per emocinius santykius, bendrą dėmesį, abipusę sąveiką ir bendras patirtis su kitais žmonėmis.
Savęs suvokimas, arba savastis (angl. sense of self)
Žmogaus patyrimas ir suvokimas, kas jis yra. Jis apima savo minčių, emocijų, pomėgių, poreikių, temperamento, vertybių ir įsitikinimų pažinimą bei priėmimą. Stiprus savasties pojūtis leidžia žmogui jaustis autentišku, išlaikyti savo individualumą santykiuose su kitais ir suprasti savo vietą šeimoje, bendruomenėje bei platesniame pasaulyje. Savasties pojūtis formuojasi per santykius, emocines patirtis ir kasdienę sąveiką su kitais žmonėmis.
Saviveiksmingumas, arba savo veikimo galios pajauta (angl. self-agency)
Patyrimas, kad „aš galiu“ – galiu pats (-i) inicijuoti veiksmą, daryti poveikį aplinkai ir kurti pokytį santykyje su kitais.
Socialinis dėmesys (angl. shared attention)
Socialinė-emocinė patirtis, kai du ar daugiau žmonių ne tik vienu metu kreipia dėmesį į tą patį objektą, veiklą, įvykį ar asmenį, bet ir suvokia, kad šiuo dėmesiu dalijasi tarpusavyje. Socialiniam dėmesiui būdingas žvilgsnio kaitaliojimas tarp objekto ir žmogaus, bendras afektas bei jaučiamas tarpusavio ryšys. Skirtingai nei jungtinis dėmesys, socialinis dėmesys apima ne tik dėmesio sutelkimą į tą patį objektą, bet ir bendrą emocinę patirtį. Todėl tai yra ne vien pažintinis ar suvokimo, bet ir socialinis bei emocinis procesas. Pavyzdžiui, vaikas sušunka: „Mama, pažiūrėk į sraigtasparnį!“. Šiuo atveju vaikas ne tik stebi sraigtasparnį, bet ir siekia pasidalyti savo susidomėjimu bei emocine patirtimi su mama.
Verbalinės komunikacijos išraiškos
Analitinė kalbos raida (angl. analytic language development)
Vienas iš natūralių kalbos raidos būdų, kai kalba pirmiausia įsisavinama per pavienius žodžius, kurie palaipsniui jungiami į vis ilgesnius sakinius, kartu mokantis gramatinių taisyklių ir kalbos struktūros.
Šis kalbos raidos būdas dažnai apibūdinamas kaip dažniausiai pasitaikantis, tačiau nėra vienintelis natūralus kalbos įsisavinimo kelias.
Echolalija (angl. echolalia)
Kalbinis reiškinys, kai asmuo pakartojo anksčiau girdėtus ir įsimintus kalbos fragmentus. Nors ilgą laiką echolalija buvo klaidingai laikoma beprasmiška žodžių imitacija ar „papūgavimu”, šiandien ji pripažįstama natūralia kalbos raidos dalimi ir funkcionaliu komunikaciniu įrankiu.
Echolalija gali būti tiesioginė (frazė kartojama iš karto išgirdus) arba atidėtoji (frazė vartojama vėliau, kitame kontekste). Abiem atvejais ji padeda atlikti įvairias funkcijas – padėti apdoroti informaciją, reguliuotis, mokytis kalbos, bendrauti ar išreikšti emocijas ir ketinimus.
Geštaltinį kalbos apdorojimą (žr. žemiau) naudojantiems asmenims echolalija yra pirmasis natūralios kalbos raidos etapas – atspirties taškas, iš kurio, laipsniškai skaidant ir pertvarkant kalbos fragmentus, ilgainiui atsiranda savarankiškai generuojama kalba. DIR®Floortime® modelyje echolalija nėra vertinama kaip elgesys, kurį reikia nuslopinti ar koreguoti – priešingai, siekiama suprasti jos prasmę, į ją atliepti ir per santykį palaikyti natūralų kalbos raidos procesą.
Ekspresyvioji (išraiškos) kalba (angl. expressive language)
Gebėjimai, susiję su verbaliniu ir neverbaliniu savo minčių, jausmų, norų ir poreikių perdavimu kitiems.
Geštaltas (angl. gestalt)
Prasminga kalbos ar patirties visuma, kuri suvokiama, įsimenama ir naudojama kaip vienetas, o ne kaip atskirų žodžių suma. Geštaltas dažnai yra susijęs su konkrečia emocine patirtimi, situacija, santykiu ar intonacija ir žmogui turi vientisą prasmę. Kalbos raidoje geštaltu gali būti visa frazė, vienas žodis, garsas ar kita prasminga išraiška, jei ji žmogaus patiriama kaip nedaloma visuma.
Natūrali kalbos raida geštaltiniu būdu (angl. natural language acquisition / gestalt language development)
Vienas iš natūralių kalbos raidos būdų, kai kalba pirmiausia įsisavinama kaip prasmingos visumos (geštaltai), o ne kaip pavieniai žodžiai ar gramatinės taisyklės. Tokios visumos dažnai yra susietos su konkrečiomis situacijomis, emocijomis, santykiais ir patirtimis – tai asmeniui reikšmingi komunikaciniai vienetai. Vėliau jie palaipsniui skaidomi, tikslingai derinami ir transformuojami į savarankiškai kuriamą kalbą. Šis kalbos raidos būdas dažnai stebimas autistiškiems vaikams, tačiau gali pasireikšti ir kitų vaikų raidoje. Tai nėra kalbos sutrikimas ar nukrypimas nuo normos, o vienas iš natūralių kalbos įsisavinimo būdų.
Receptyvioji kalba, arba kalbos suvokimas (angl. receptive language)
Gebėjimas, susijęs su kitų žmonių perduodamos informacijos supratimu ir interpretavimu. Tai apima žodžių, sakinių, balso intonacijos, veido išraiškų, gestų, kūno kalbos ir kitų verbalinių bei neverbalinių signalų supratimą. Receptyvioji kalba padeda suprasti kitų žmonių mintis, emocijas, ketinimus, poreikius ir komunikacinius ketinimus.
„Skriptai“ (angl. scripting)
Tai komunikacinė strategija, kai įsiminti kalbos fragmentai, dialogai, dainos, filmų citatos ar kitos kalbinęs sekos naudojamos tikslingai komunikacijai, žaidimui, mąstymui, emocijų raiškai ar savireguliacijai. Skriptai yra glaudžiai susiję su echolalija ir geštaltinės kalbos apdorojimu – jie dažnai yra echolalijų/ įsimintų geštaltų (kalbos vienetų) tikslingas panaudojimas kasdienėje komunikacijoje.
Skriptą vartojantis žmogus gali perduoti emociją, poreikį, prisiminimą, idėją ar ketinimą, net jei šios prasmės ryšys su skripto turiniu aplinkiniams nėra akivaizdus. Pavyzdžiui, vaikas, pasakantis „Old Macdonald had a farm, E-I-E-I-O“, gali išreikšti džiaugsmą, drąsą, norą žaisti ar siekį užmegzti ryšį – priklausomai nuo konteksto ir jo asmeninės skripto reikšmės.
DIR®Floortime® modelyje skriptai nėra laikomi iššūkių keliančiu elgesiu. Svarbiausia yra ieškoti prasmės, slypinčios už skripto, ir ją atliepti. Tai reiškia smalsumą domėtis, kokią emocinę ar komunikacinę reikšmę šis kalbos fragmentas turi konkrečiam žmogui, ir per santykį palaikyti tolesnę komunikacijos bei kalbos raidą.
III. INDIVIDUALŪS SKIRTUMAI (I – INDIVIDUAL DIFFERENCES)
Reguliacija ir afektas
Afektas (angl. affect)
Emocinis krūvis ir jo raiška, suteikiantys patirčiai prasmę, motyvuojantys veiksmą ir perduodantys emocinę žinutę sąveikoje. Posakis „kelti afekto lygį“ reiškia padėti asmeniui patirti didesnį malonumą, džiaugsmą ar emocinį įsitraukimą. Smegenys veiksmingiau įtvirtina patirtis, kurios vyksta esant stipresniam emociniam krūviui.
Afektas taip pat reiškia emocinį pranešimą arba emocinę komunikaciją. Tai veido išraiškų, gestų, kūno kalbos ir balso intonacijos naudojimas mintims bei emocijoms perteikti. Šiame kontekste svarbu, kad afektas būtų autentiška emocinės patirties išraiška, o ne vaidinimas ar dirbtinis emocijų demonstravimas.
Afekto slenkstis (angl. threshold for affect)
Emocinės energijos, emocinės raiškos ar emocinio intensyvumo lygis ir pobūdis, kurį žmogus gali veiksmingai apdoroti, išlikdamas pusiausvyroje, įsitraukęs ir pasirengęs sąveikai. Afekto slenkstis yra individualus ir gali kisti priklausomai nuo žmogaus būsenos, aplinkos, santykio bei situacijos.
Kai kuriems žmonėms įsitraukti padeda ryškesnis, energingesnis afektas, o kitiems – švelnesnė, ramesnė afekto raiška. Todėl Floortime praktikoje svarbu nuolat stebėti žmogaus afekto slenkstį ir pritaikyti savo bendravimo būdą taip, kad būtų palaikoma reguliacija, emocinis ryšys ir įsitraukimas.
DIR®Floortime® tikslas nėra išlaikyti žmogų tik jam patogiausiame afekto lygyje, bet palaipsniui plėsti jo gebėjimą patirti ir apdoroti įvairius afektus išlaikant reguliaciją, įsitraukimą ir tikslingą veikimą.
Disreguliacija, arba išsireguliavimas (angl. dysregulation)
Būsena, kai asmeniui sunku įsitraukti į bendravimą ir sąveiką, nes jo fiziologinis ir (ar) emocinis jaudrumas yra per didelis arba per mažas.
Įveikos strategijos (angl. coping strategies)
Asmens gebėjimas išlikti reguliacijoje prisitaikant prie kintančių ar naujų situacijų, aplinkos ir pan., arba gebėjimas naudoti įveikos strategijas sudėtingose situacijose.
Koreguliacija (angl. co-regulation)
Tai tarpasmeninis reguliacijos procesas, kurio metu vienas žmogus per savo paties nervų sistemos reguliaciją, susiderinimą (žr. žemiau) ir atliepiančią/ atspindinčią būseną padeda kitam žmogui pasiekti ir palaikyti optimalią fiziologinę, emocinę ir elgesio pusiausvyrą. Koreguliacija nėra technika ar intervencija – tai saugi ir nuosekli santykio kokybė, emociškai prieinamas kito žmogaus buvimas šalia.
DIR®Floortime® modelyje koreguliacija yra savireguliacijos pagrindas ir pirmtakas. Vaikas pirmiausia išmoksta reguliuotis per santykį su kitu žmogumi – per rūpintojo balsą, ritmą, prisilietimą, veido išraišką ir emocinį atliepimą. Tik pakartotinai patirdamas koreguliacijos patirtis, vaikas palaipsniui internalizuoja reguliacijos gebėjimus ir pradeda juos taikyti savarankiškai. Todėl koreguliacija nėra laikina pagalba, kurią reikia kuo greičiau „sumažinti“ – ji yra natūrali ir būtina raidos sąlyga per visą gyvenimą.
Koreguliacija pasireiškia įvairiais lygmenimis: fiziologiniu (suaugusiojo ramus kvėpavimas, lėtas ir ramus balsas, ritmiškas judėjimas padeda vaiko nervų sistemai „prisiderinti“ prie suaugusiojo ramios būsenos), emociniu (suaugusysis atspindi ir įvardija vaiko emocinę patirtį, parodydamas, kad ji yra suprantama ir priimtina) ir sąveikos (suaugusysis palaiko nuspėjamą, atliepiančią ir ritmišką sąveiką, kuri suteikia saugumo pojūtį ir leidžia vaikui rizikuoti, tyrinėti ir augti).
Reguliacija (angl. regulation)
Tai fiziologinis pajėgumas atliepti aplinkos ir kūno poreikių kontekstą. Tai gebėjimas palaikyti konkrečiai situacijai tinkamą budrumo, dėmesio, emocinio aktyvumo ir fiziologinės organizacijos būseną. Susireguliavęs žmogus yra pakankamai ramus, budrus, dėmesingas, įsitraukęs ir prieinamas mokymuisi, santykiui bei sąveikai. Optimali reguliacijos būsena gali skirtis priklausomai nuo situacijos – vienokia būsena reikalinga laikant egzaminą, o kitokia žaidžiant futbolą ar aktyviai judant.
DIR modelyje reguliacija laikoma viso organizmo procesu, kuri remiasi sensorinės informacijos apdorojimu, konteksto supratimu apie situaciją, problemų sprendimo gebėjimais, prisitaikymo ir įveikos strategijomis bei gebėjimu palaikyti prasmingą sąveiką su kitais žmonėmis.
Sensorinės sistemos ir apdorojimas
Adaptyvus atsakas (angl. adaptive response)
Tikslingas atsakas į vidinius ar išorinius jutiminius dirgiklius. Toks atsakas remiasi veiksmingu jutiminės informacijos apdorojimu ir integracija.
Auditorinė sistema, arba klausa (angl. auditory)
Ši sensorinė sistema teikia informaciją apie aplinkoje sklindančius garsus, taip pat apie mūsų pačių balsus (dėl kaulų laidumo) ir kai kuriuos interoceptinius garsus (žr. žemiau interocepcija).
Girdimasis apdorojimas (angl. auditory processing)
Gebėjimas, susijęs su girdimosios informacijos apdorojimu ir interpretavimu arba tai, ką smegenys daro su tuo, ką girdime. Šis gebėjimas gali padėti atkreipti dėmesį į ištartą žodį (pavyzdžiui, atskirti žmogaus balsą nuo foninio triukšmo), išgirsti garsų skirtumus, atsiminti tai, kas išgirsta, ir suprasti tai, kas girdima (pavyzdžiui, suprasti gramatiką).
Interocepcija (angl. interoception)
Sensorinė sistema, padedanti suvokti ir suprasti vidinius kūno signalus bei fiziologines būsenas. Ji suteikia informaciją apie tai, kas vyksta mūsų kūne, ir padeda atpažinti poreikius, reguliuoti savo būseną, suprasti emocijas bei palaikyti bendrą gerovę. Interoceptinė informacija apima tokius pojūčius kaip alkis, troškulys, sotumas, nuovargis, skausmas, temperatūra, širdies plakimas, kvėpavimas ir kitus organizmo signalus. Interoceptinės informacijos suvokimas ir interpretavimas yra svarbus savireguliacijos, emocinio funkcionavimo, saviveiksmingumo, santykio su savimi bei empatijos pagrindas.
Propriocepcija (angl. proprioceptive)
Sensorinė sistema, suteikianti nesąmoningą informaciją apie kūno padėtį, judėjimą ir raumenų bei sąnarių veiklą. Ji leidžia žmogui jausti savo kūną erdvėje, planuoti ir koordinuoti judesius, reguliuoti naudojamos jėgos lygį bei prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų. Proprioceptinė informacija yra svarbi savireguliacijai, kūno schemai, praksijai ir prasmingam dalyvavimui kasdienėje veikloje.
Taktilinė sistema, arba lytėjimo sistema (angl. tactile system)
Jutiminė sistema, gaunanti informaciją apie prisilietimą per odoje esančius receptorius. Ji leidžia suvokti prisilietimą, spaudimą, tekstūrą, vibraciją, temperatūrą ir kitus odos pojūčius. Taktilinė informacija padeda pažinti aplinką, formuoti kūno schemą, palaikyti saugumo jausmą ir reguliuoti sąveiką su pasauliu.
Taktilinė sistema atlieka dvi svarbias funkcijas: diskriminacinę, kuri padeda atpažinti ir diferencijuoti jutiminius dirgiklius, ir apsauginę, kuri padeda aptikti potencialiai grėsmingus ar netikėtus dirgiklius bei inicijuoti apsaugines reakcijas.
Vestibulinė sistema (angl. vestibular)
Jutiminė sistema, teikianti informaciją apie galvos ir kūno judėjimą bei padėtį erdvėje. Vidinėje ausyje esantys vestibuliniai receptoriai aptinka judesio, gravitacijos ir pusiausvyros pokyčius ir perduoda šią informaciją nervų sistemai.
Vestibulinė sistema padeda koordinuoti akių, galvos ir kūno judesius, palaikyti laikyseną, orientuotis erdvėje ir reguliuoti budrumo lygį. Ji glaudžiai sąveikauja su regos, klausos, proprioceptine ir kitomis sensorinėmis sistemomis bei yra svarbi reguliacijai, kūno schemai, praksijai ir kasdieniam funkcionavimui.
Vizualinis apdorojimas, arba regėjimas (angl. visual processing)
Procesas, kurio metu nervų sistema registruoja, interpretuoja ir naudoja regimąją informaciją iš aplinkos. Vizualinis apdorojimas padeda atpažinti objektus ir žmones, suprasti jų formą, dydį, padėtį bei judėjimą, orientuotis erdvėje ir koordinuoti veiksmus pagal tai, kas matoma. Vizualinis apdorojimas apima įvairius gebėjimus, tarp jų gylio suvokimą, kryptingumo supratimą, formos pastovumo suvokimą, padėties erdvėje nustatymą, erdvinį suvokimą, vizualinę diskriminaciją bei gebėjimą išskirti svarbią informaciją iš sudėtingo vizualinio fono.
Vizualiniai-erdviniai gebėjimai (angl. visual-spatial skills)
Gebėjimai suvokti objektų, žmonių ir savo kūno padėtį bei judėjimą erdvėje. Jie remiasi ne tik vizualine informacija, bet ir vestibulinės bei proprioceptinės sistemų teikiama informacija apie kūno orientaciją, judėjimą ir padėtį erdvėje.
Skonio jutimo sistema (angl. gustatory)
Jutiminė sistema, atsakinga už skonio patyrimą.
Uoslės jutimo sistema (angl. olfactory)
Jutiminė sistema, susijusi su kvapo patyrimu.
Somatosensorinė sistema (angl. somatosensory)
Jutiminė sistema, teikianti informaciją apie kūną ir jo sąveiką su aplinka. Ji apima lytėjimo (taktilinę) ir proprioceptinę sistemas, kurios padeda suvokti prisilietimą, spaudimą, kūno dalių padėtį, judėjimą ir naudojamos jėgos kiekį. Somatosensorinė informacija yra svarbi kūno schemai, praksijai, savireguliacijai ir kasdieniam funkcionavimui.
Sensorinė moduliacija (angl. sensory modulation)
Nervų sistemos gebėjimas organizuoti jutiminę informaciją taip, kad svarbūs signalai būtų pastebimi ir prasmingi, o mažiau svarbūs netrukdytų veiklai, mokymuisi ar sąveikai. Moduliacija apima gebėjimą sustiprinti kai kuriuos jutiminius signalus ir sumažinti kitų poveikį, atsižvelgiant į situacijos poreikius. Sensorinė moduliacija prisideda prie savireguliacijos, dėmesio išlaikymo, emocinės būsenos stabilumo ir gebėjimo dalyvauti kasdienėse veiklose bei socialinėse sąveikose.
Sensorinės moduliacijos veiksmingumas priklauso nuo nervų sistemos turimų išteklių. Nuovargis, stresas, sensorinis ar emocinis išsekimas gali sumažinti gebėjimą efektyviai atsirinkti ir reguliuoti jutiminius signalus, todėl gali tapti sunkiau išlaikyti dėmesį, savireguliaciją ir dalyvauti kasdienėje veikloje bei socialinėse sąveikose.
Sensorinė registracija (angl. sensory registration)
Nervų sistemos gebėjimas pastebėti ir užfiksuoti, kad jutiminis dirgiklis ar pojūtis įvyko. Tai pirmasis jutiminės informacijos apdorojimo etapas, leidžiantis organizmui atkreipti dėmesį į signalus, gaunamus iš kūno ar aplinkos.
Sensorinio apdorojimo profilis (angl. sensory processing profile)
Unikalus žmogaus nervų sistemos veikimo modelis, apibūdinantis, kaip jis registruoja, interpretuoja, moduliuoja ir integruoja jutiminę informaciją. Profilis apima individualius klausos, regos, lytėjimo, proprioceptinės, vestibulinės ir kitų jutiminių sistemų ypatumus bei jų įtaką reguliacijai, dėmesiui, emocijoms, mokymuisi, judėjimui ir socialinei sąveikai. DIR modelyje sensorinio apdorojimo profilis laikomas svarbia individualių skirtumų dalimi, padedančia suprasti žmogaus stiprybes, poreikius ir būdus, kuriais jis sąveikauja su pasauliu.
Sensorinio apdorojimo ypatumai ir sunkumai (angl. sensory integration/processing disorder)
Terminas, vartojamas apibūdinti situacijoms, kai žmogaus nervų sistema jutiminę informaciją registruoja, organizuoja, interpretuoja ar į ją reaguoja kitaip nei tikimasi konkrečioje situacijoje. Šie skirtumai gali turėti įtakos savireguliacijai, dėmesiui, mokymuisi, judesių planavimui, kasdienėms veikloms ir socialinei sąveikai.
Suvokimas (angl. perception)
Procesas, kurio metu smegenys interpretuoja jutiminę informaciją ir suteikia jai prasmę. Jutimai yra objektyvūs sensoriniai signalai, o suvokimas – subjektyvi jų interpretacija, priklausanti nuo ankstesnės patirties, emocinės būsenos, dėmesio ir konteksto.
Sensoriniai ypatumai
Sensorinis hiperreaktyvumas (angl. sensory hyperreactivity)
Individualus jutiminės informacijos apdorojimo ypatumas, kai žmogaus nervų sistema į tam tikrus jutiminius dirgiklius reaguoja stipriau, greičiau arba intensyviau nei įprastai tikimasi konkrečioje situacijoje. Dėl to garsai, šviesos, prisilietimai, kvapai, judesiai ar kiti jutiminiai dirgikliai gali būti patiriami kaip itin ryškūs, intensyvūs ar varginantys. Ši patirtis gali turėti įtakos žmogaus savireguliacijai, emocinei būsenai, dėmesiui, elgesiui ir gebėjimui įsitraukti į sąveiką.
Asmenys, pasižymintys sensoriniu hiperreaktyvumu, tam tikrose situacijose gali būti atsargesni, vengti kai kurių jutiminių patirčių arba siekti sumažinti jiems pernelyg intensyvių dirgiklių poveikį. Svarbu suvokti, kad šios reakcijos dažnai atspindi prisitaikymo ir savireguliacijos strategijas, o ne sąmoningą priešinimąsi ar motyvacijos stoką.
Sensorinis hiporeaktyvumas (angl. sensory hyporeactivity)
Individualus jutiminės informacijos apdorojimo ypatumas, kai žmogaus nervų sistema į tam tikrus jutiminius dirgiklius reaguoja silpniau, lėčiau nei įprasta, arba jiems reikia didesnio intensyvumo, kad būtų pastebėti ar sukeltų atsaką. Dėl to garsai, prisilietimai, judesiai, kūno signalai ar kiti jutiminiai dirgikliai gali būti mažiau pastebimi arba ne taip stipriai paveikti žmogaus dėmesį, emocinę būseną ir elgesį. Šis ypatumas gali turėti įtakos savireguliacijai, dėmesiui, kūno suvokimui, mokymuisi ir dalyvavimui kasdienėse veiklose bei socialinėje sąveikoje. Žmogus gali ieškoti stipresnių, intensyvesnių ar dažnesnių jutiminių patirčių, siekdamas palaikyti optimalų budrumo ir įsitraukimo lygį.
Sensorinis siekimas (angl. sensory seeking)
Polinkis aktyviai ieškoti tam tikrų jutiminių patirčių ar intensyvesnės sensorinės informacijos. Žmogus gali dažniau siekti judėjimo, spaudimo, prisilietimų, garsų, vaizdų ar kitų jutiminių patirčių, kurios padeda reguliuotis, palaikyti dėmesį, geriau suvokti savo kūną ar patirti malonumą. Sensorinis siekimas gali būti susijęs su individualiais sensorinio apdorojimo ypatumais ir dažnai atlieka svarbią savireguliacijos funkciją. Tai nėra savaime iššūkių keliantis elgesys, bet prasmingas būdas nervų sistemai gauti jai reikalingą informaciją.
DIR® požiūriu svarbu suprasti ne tai, kiek sensorinių patirčių žmogus ieško, bet kokią funkciją jos atlieka ir kaip jos padeda palaikyti reguliaciją, įsitraukimą bei dalyvavimą veiklose ir santykiuose.
Sensorinis gynybiškumas (angl. sensory defensiveness)
Nervų sistemos polinkis tam tikrą jutiminę informaciją suvokti kaip pernelyg intensyvią, netikėtą ar trikdančią. Dėl to žmogus gali dažniau patirti padidėjusį budrumą arba naudoti įvairias apsaugines bei savireguliacijos strategijas, siekdamas sumažinti jutiminį krūvį. Šis ypatumas gali pasireikšti vienoje ar keliose jutiminėse sistemose ir turėti įtakos žmogaus emocinei būsenai, dėmesiui, dalyvavimui veiklose bei socialinėje sąveikoje. Sensorinis gynybiškumas dažnai atspindi nervų sistemos bandymą apsaugoti žmogų nuo patiriamos jutiminės perkrovos, o ne sąmoningą nenorą dalyvauti veikloje ar bendradarbiauti.
Stimuliacija, arba savistimuliacija (angl. stimming)
Pasikartojantys judesiai, garsai, veiksmai ar kitos saviraiškos formos, galinčios padėti žmogui reguliuoti savo būseną, apdoroti jutiminę informaciją, išreikšti emocijas, palaikyti dėmesį ar patirti malonumą. DIR®Floortime® modelyje svarbiausia ne pats elgesys, bet jo paskirtis ir reikšmė žmogui. Užuot siekus stimuliaciją slopinti ar koreguoti, siekiama suprasti jo funkciją, esant poreikiui ieškoti socialiai priimtinų išraiškų bei per santykį palaikyti žmogaus reguliaciją, komunikaciją ir įsitraukimą.
Kūnas ir judesys
Kūno schema (angl. body image)
Tai dinamiška, nuolat besivystanti vidinė kūno reprezentacija, leidžianti žmogui suvokti savo kūno dalių padėtį, jų tarpusavio santykį ir judėjimą erdvėje. Ji formuojasi integruojant propriocepcinę, vestibulinę, lytėjimo, regos ir kitą jutiminę informaciją aktyvaus veikimo, žaidimo ir prasmingų santykių metu. Tvirta kūno schema sudaro pagrindą motoriniam planavimui, savireguliacijai, dėmesio išlaikymui, emociniam saugumui bei gebėjimui lanksčiai ir tikslingai įsitraukti į kasdienę veiklą ir socialinę sąveiką.
Kinestezija (angl. kinesthesia)
Atskirų kūno dalių judėjimo suvokimas; priklauso nuo propriocepcijos.
Žemas raumenų tonusas, arba hipotonija (angl. low tone)
Būklė, kai raumenys ramybės būsenoje išlaiko mažesnę nei įprasta įtampą. Asmenims, kurių raumenų tonusas sumažėjęs, dažnai būdingas padidėjęs sąnarių paslankumas, mažesnis kūno stabilumas, sunkumai išlaikant laikyseną bei didesnės pastangos atliekant judesius. Dėl to judesiai gali būti mažiau efektyvūs, reikalauti daugiau energijos arba remtis kompensacinėmis strategijomis. Sumažėjęs raumenų tonusas gali turėti įtakos budrumui, ištvermei, savireguliacijai ir gebėjimui ilgiau išlaikyti aktyvų įsitraukimą į veiklą bei sąveiką.
Padidėjęs raumenų tonusas, arba hipertonija (angl. high tone)
Būklė, kai raumenys ramybės būsenoje išlaiko didesnę nei įprasta įtampą. Asmenims, kurių raumenų tonusas padidėjęs, gali būti būdingas kūno standumas, mažesnis judesių lankstumas, ribotesnė judesių amplitudė ir didesnės pastangos prisitaikyti prie besikeičiančių judesio ar aplinkos reikalavimų. Dėl padidėjusios raumenų įtampos judesiai gali būti mažiau sklandūs, reikalauti daugiau energijos ir apsunkinti judesių koordinaciją bei tikslumą. Raumenų tonusas nėra pastovi savybė – jis gali kisti priklausomai nuo žmogaus reguliacijos būsenos, emocinės patirties, nuovargio, sensorinių dirgiklių ir aplinkos reikalavimų.
Smulkioji motorika (angl. fine-motor)
Tai pečių, alkūnių, dilbių, plaštakų, pirštų ir nykščių judesių kontrolė, reikalinga naudotis smulkiais daiktais, pavyzdžiui, suimti, griebti, laikyti pieštuką ar žirkles bei rašyti ranka.
Stambioji motorika (angl. gross-motor abilities)
Gebėjimas naudoti visą kūną dideliems raumenų judesiams atlikti (pavyzdžiui, bėgimas, šokinėjimas, laipiojimas).
Praksija (angl. praxis)
Gebėjimas tikslingai sąveikauti su aplinka, sugalvoti, suplanuoti, organizuoti ir įgyvendinti veiksmus, siekiant norimo tikslo. Praksija leidžia žmogui efektyviai prisitaikyti prie naujų situacijų, spręsti problemas ir atlikti nepažįstamas ar sudėtingas užduotis. Ji padeda žmogui įgyvendinti tai, ką jis nori, ketina ar turi padaryti. Keli pagrindiniai praksijos elementai:
- Idėjų kūrimas (angl. ideation): gebėjimas sugalvoti, ką būtų galima daryti konkrečioje situacijoje. Tai naujų veiksmų, sprendimų ar žaidimo idėjų atsiradimas reaguojant į aplinkos, socialinius ar mokymosi iššūkius.
- Motorinis planavimas (angl. motor planning): gebėjimas organizuoti kūną ir aplinką pasirinktam veiksmui atlikti. Tai procesas, kurio metu žmogus numato reikalingus judesius, jų seką ir prisitaiko prie kintančių užduoties ar aplinkos sąlygų. Motorinis planavimas remiasi ankstesne patirtimi ir gebėjimu numatyti, kokių veiksmų reikia tikslui pasiekti.
- Įgyvendinimas (angl. execution): gebėjimas tikslingai atlikti suplanuotą veiksmą. Tam reikalinga judesių kontrolė, dėmesio išlaikymas, impulsų valdymas ir gebėjimas koreguoti veiksmus pagal situaciją, kad užduotis būtų sėkmingai užbaigta.
Dispraksija (angl. dyspraxia)
Sunkumai planuojant, nuosekliai organizuojant ir koordinuotai atliekant naujus ar neįprastus veiksmus.
Primityvieji refleksai ir jų integracija (angl. primitive reflexes and reflex integration)
Tai automatiniai, įgimti judesių atsakai, kuriuos kontroliuoja smegenų kamienas ir kurie atsiranda dar prieš gimimą arba iš karto po jo. Jie yra būtini kūdikio išgyvenimui, sensorinei-motorinei raidai ir ankstyvajam pasaulio pažinimui. Raidos eigoje šie refleksai turėtų palaipsniui integruotis – automatinis atsakas turi „įsilieti“ į brandesnę, valingą nervų sistemos veiklą, užleisdamas vietą sudėtingesniems, tikslingesniems judesiams ir elgesiui.
Kai primityvieji refleksai nėra integruojami laiku arba išlieka aktyvūs ilgiau nei tikimasi, jie gali trukdyti sensoriniam apdorojimui, motoriniam planavimui, reguliacijai, dėmesiui, mokymuisi ir emociniam atsakui. Neintegruoti refleksai dažnai pasireiškia kaip sensoriniai, motoriniai ar emociniai iššūkiai, kurių priežastis ne visada yra akivaizdi.
Neuroįvairovę patvirtinančioje paradigmoje neintegruoti refleksai nėra laikomi „defektu“ – jie suprantami kaip individualus nervų sistemos ypatumas, kurį svarbu atpažinti ir kurį galima atliepti per judėjimą, sensorinę patirtį ir santykį.
Individualūs pažintiniai ypatumai
Aleksitimija (angl. alexithymia)
Sunkumas atpažinti, suprasti ir įvardyti savo emocines patirtis. Aleksitimiją patiriantis žmogus gali aiškiai jausti kūno pojūčius ar emocinį intensyvumą, tačiau jam gali būti sudėtinga nustatyti, kokią emociją išgyvena, kuo ji skiriasi nuo kitų emocijų ar kaip ją išreikšti žodžiais. Aleksitimija dažnai siejama su interocepcijos iššūkiais ir gali turėti įtakos emocinei savivokai, savireguliacijai, santykiams bei komunikacijai. Ji nereiškia, kad žmogus nejaučia emocijų, neturi empatijos ar nesidomi kitų žmonių išgyvenimais.
Autistinė inercija (angl. autistic inertia)
Sunkumas pradėti, sustabdyti ar pakeisti veiklą, mintį ar veiksmų seką, nepaisant noro ar ketinimo tai padaryti. Žmogus gali žinoti, ką norėtų ar turėtų daryti, tačiau jam gali būti sudėtinga pereiti nuo ketinimo prie veiksmo arba persijungti iš vienos veiklos į kitą. Autistinė inercija nėra tingėjimas, motyvacijos stoka ar sąmoningas vengimas. Ji dažniausiai siejama su vykdomųjų funkcijų, reguliacijos, energijos valdymo ir informacijos apdorojimo ypatumais.
Autistinis perdegimas (angl. autistic burnout)
Ilgalaikio streso, nuolatinio prisitaikymo prie aplinkos reikalavimų, sensorinės perkrovos ir ribotų atsistatymo galimybių sukeltas fizinis, emocinis ir pažintinis išsekimas. Autistinis perdegimas gali pasireikšti sumažėjusiu energijos lygiu, padidėjusiais reguliacijos sunkumais, sumažėjusiu gebėjimu atlikti kasdienes veiklas, ypatingojo intereso dingimu, stipresniu sensoriniu jautrumu, sunkumais bendraujant ar didesniu poreikiu atsitraukti nuo reikalavimų ir socialinių situacijų. Autistinis perdegimas nėra autistiškumo požymių „paūmėjimas“, tai organizmo ir nervų sistemos reakcija į ilgalaikę perkrovą bei nepakankamą palaikymą.
Ypatingieji interesai (angl. special interests)
Ypatingieji interesai – tai temos, objektai, veiklos ar idėjų sritys, kurios žmogų traukia ypač intensyviai ir giliai ilgalaikėje perspektyvoje. Jie dažnai pasireiškia kaip stipri vidinė motyvacija nuolat grįžti prie tos pačios temos, kaupti su ja susijusias žinias, kalbėti apie ją ar ją tyrinėti. Ypatingieji interesai ypač dažni autistiškų žmonių patirtyje ir yra natūrali neuroįvairovės išraiška.
Neuroįvairovę patvirtinančioje paradigmoje ypatingieji interesai nėra laikomi iššūkių keliančiu ar ribojančiu elgesiu – jie suprantami kaip stiprybė, džiaugsmo šaltinis ir ryšio su pasauliu bei kitais žmonėmis tiltas. Jis gali būti svarbus savireguliacijos, tapatybės formavimosi ir gerovės šaltinis.
DIR®Floortime® modelyje ypatingieji interesai yra esminis sąveikos ir raidos palaikymo įrankis. Sekant vaiko ar asmens iniciatyva ir prisijungiant prie jo ypatingojo intereso, kuriamas emocinis ryšys, stiprinamas veiksnumo pojūtis ir plečiamos komunikacijos bei mąstymo galimybės. Suaugusiojo užduotis nėra nukreipti asmenį nuo jo intereso, bet įžengti į jo pasaulį, jame susitikti ir iš ten kartu plėtoti bendrą patirtį. Taip ypatingasis interesas tampa ne kliūtimi, o pagrindiniu raidos ir santykio varikliu.
Maskavimas (angl. masking, camouflaging)
Sąmoningas arba nesąmoningas prisitaikymas prie vyraujančių socialinių normų ir lūkesčių, slepiant ar keičiant natūralius bendravimo, judėjimo, emocinės raiškos ar sensorinio reagavimo būdus. Dažnai maskuojama siekiant būti priimtam, išvengti nesupratimo, atstūmimo ar neigiamo vertinimo. Nors maskavimas kai kuriose situacijose gali padėti prisitaikyti prie aplinkos, ilgalaikis ir intensyvus maskavimas gali pareikalauti daug energijos, didinti stresą ir prisidėti prie reguliacijos sunkumų, išsekimo ar autistinio perdegimo. Maskavimas nereiškia, kad žmogus yra „mažiau autistiškas“ ar kad jo sunkumai yra mažesni – dažnai tai rodo dideles pastangas prisitaikyti prie aplinkos reikalavimų.
Monotropizmas (angl. monotropism)
Autistiškų mokslininkų ir autistiškų žmonių bendruomenėje išplėtota teorija, teigianti, kad autistiškų žmonių dėmesys ir pažinimas dažniausiai organizuojasi aplink mažesnį skaičių intensyviai patiriamų interesų ar dėmesio krypčių. Dėl to įsitraukimas į prasmingą veiklą gali būti labai gilus, tačiau dėmesio perkėlimas tarp skirtingų veiklų, žmonių ar reikalavimų gali pareikalauti daugiau pastangų.
Monotropizmo teorija padeda paaiškinti daugelį autistiškų žmonių patirčių, įskaitant ypatinguosius interesus, autistinę inerciją, sensorinę perkrovą, reguliacijos iššūkius bei poreikį turėti pakankamai laiko pereiti nuo vienos veiklos prie kitos.
Perseveracija (angl. perseveration)
Tendencija kartoti arba ilgiau nei reikia tęsti tą pačią mintį, veiksmą, temą ar elgesio modelį. Ji gali pasireikšti dėl sunkumų pereiti prie naujos veiklos, idėjos ar sąveikos net pasikeitus situacijai. Perseveracija dažnai siejama su dėmesio perkėlimo, kognityvinio lankstumo ir reguliacijos ypatumais.
Vykdomosios funkcijos (angl. executive functions)
Tai aukštesnio lygmens pažintinių procesų grupė, leidžianti žmogui tikslingai planuoti, inicijuoti, organizuoti, stebėti ir lanksčiai koreguoti savo mintis, emocijas ir veiksmus. Jos veikia kaip nervų sistemos „orkestro dirigentas“ – ne atlieka vieną konkretų veiksmą, bet koordinuoja daugelį vidinių procesų, kad žmogus galėtų veikti tikslingai ir prisitaikyti nuolat kintančiame pasaulyje. Pagrindiniai vykdomųjų funkcijų komponentai:
- Darbinė atmintis (angl. working memory). Gebėjimas trumpam išlaikyti ir aktyviai naudoti informaciją atliekant užduotį. Ji leidžia prisiminti instrukcijas, išlaikyti pokalbio giją ar susieti naują informaciją su jau žinoma.
- Kognityvinis lankstumas (angl. cognitive flexibility). Gebėjimas keisti mąstymo kryptį, prisitaikyti prie naujų situacijų, pereiti nuo vienos veiklos ar idėjos prie kitos ir atsižvelgti į skirtingas perspektyvas. Šio gebėjimo ypatumai glaudžiai susiję su autistine inercija ir perseveracija (žr. žemiau).
- Impulsų kontrolė (angl. inhibitory control). Gebėjimas sulaikyti automatinį ar impulsyvų atsaką ir pasirinkti labiau apgalvotą veiksmą. Tai leidžia laukti, klausytis, sustoti prieš reaguojant ir atsispirti išorinėms ar vidinėms blaškančioms jėgoms.
- Planavimas ir organizavimas (angl. planning and organization). Gebėjimas numatyti veiksmus į priekį, nustatyti tikslus, suskirstyti užduotis į žingsnius ir juos logiškai išdėstyti laike.
- Emocinė kontrolė (angl. emotional control). Gebėjimas atpažinti, moduliuoti ir tinkamai išreikšti emocines reakcijas atsižvelgiant į situacijos kontekstą.
DIR®Floortime® modelyje vykdomosios funkcijos nėra vertinamos kaip atskiri, izoliuoti gebėjimai, kuriuos reikia „treniruoti“. Jos suprantamos kaip neatsiejama funkcinės-emocinės raidos dalis: vykdomosios funkcijos vystosi per santykį, per pakartotines atliepiančias sąveikas ir per patirtis, kuriose vaikas jaučia saviveiksmingumą, saugumą ir emocinę prasmę. Aukštesni FERG etapai – daugiaperspektyvinis mąstymas, pilkųjų atspalvių mąstymas ir reflektyvus mąstymas – tiesiogiai remiasi vykdomosiomis funkcijomis ir kartu jas stiprina.
IV. SANTYKIS IR SĄVEIKA (R – RELATIONSHIP-BASED)
Santykio kūrimas
Prieraišumas (angl. attachment)
Būdas, kuriuo individas įprastai bendrauja su kitais žmonėmis, pagrįstas giliai įsišaknijusiais ryšio modeliais, patirtais su pagrindiniais rūpintojais kūdikystėje ir ankstyvojoje vaikystėje. Idealiu atveju visi asmenys turi saugaus, susiderinusio ir puoselėjančio santykio patirtis, bei turi saugų prieraišumą.
Stebėjimas (angl. observation)
Smalsus, pagarbus ir kryptingas žmogaus stebėjimas, kuriuo siekiama suprasti jo individualų funkcionavimo būdą. DIR®Floortime® modelyje stebėjimas yra kiekvieno vertinimo pagrindas ir neatsiejama kiekvienos sąveikos dalis. Stebint atkreipiamas dėmesys į žmogaus individualius skirtumus, funkcinės-emocinės raidos gebėjimus, temperamentą, prieraišumo ypatumus, ritmą, nuotaiką, interesus bei sąveikos būdus. Šis supratimas padeda kurti prasmingą ryšį ir palaikyti žmogaus raidą, remiantis jo stiprybėmis bei poreikiais.
Susiderinimas (angl. attunement)
Gebėjimas prisiderinti prie kito žmogaus sensorinės, emocinės ir išgyvenamo santykio patirties, ją suprasti ir į ją jautriai reaguoti, išlaikant suvokimą, kad tai yra kito žmogaus, o ne mūsų pačių patirtis.
Sąveikos kokybė
Afektinis susiderinimas (angl. affective attunement)
Tai gebėjimas pajusti, atpažinti ir atspindėti kito žmogaus vidinę emocinę patirtį taip, kad jis patirtų: „Aš esu matomas. Aš esu suprastas. Mano vidinis pasaulis yra realus ir priimtinas.“ Tai nėra veiksmo imitavimas ar elgesio atkartojimas, o vidinės būsenos rezonansas – gebėjimas prisijungti prie to, kaip žmogus jaučiasi iš vidaus, o ne tik prie to, ką jis daro išoriškai.
Raidos psichologas Danielis Sternas (1985) aprašė afektinį susiderinimą kaip vieną svarbiausių ankstyvojo santykio procesų: motina, reaguodama į kūdikio džiaugsmą, neatkartoja jo judesio, bet perduoda tą pačią emocinę energiją kitu kanalu – pavyzdžiui, balso ritmu, kūno judesiu ar veido išraiška. Taip kūdikis patiria, kad jo vidinis išgyvenimas yra suprantamas, o ne tik matomas. Tai yra esminis skirtumas tarp paprastos imitacijos ir tikro susiderinimo.
Stanley Greenspanas DIR modelyje afektinį susiderinimą laiko santykio ir raidos šerdimi: suaugusiojo gebėjimas prisiderinti prie vaiko afekto – jo džiaugsmo, liūdesio, susierzinimo, baimės ar smalsumo – ir jį atliepti emociškai prasmingai yra tai, kas paverčia paprastą sąveiką raidos varikliu. Kai afektinis susiderinimas yra nuoseklus, vaikas mokosi, kad jo emocijos turi prasmę, kad jis gali daryti įtaką santykiui ir kad pasaulis yra saugi vieta jausti ir reikšti save.
Afektinis susiderinimas pasireiškia per kelis kanalus vienu metu: balso toną, ritmą ir intensyvumą, veido išraišką ir žvilgsnį, kūno pozą ir judėjimą, prisilietimą ir atstumą, laiko pajautą – kada sustoti, kada palaukti, kada prisijungti. Vieno kanalo nepakanka – tikras susiderinimas yra kompleksinė emocinė kalba, kuri dažnai vyksta nesąmoningai, bet yra labai jautri ir tiksli.
Akių spindesys (angl. gleam in the eye)
Būdingas Floortime praktikos momentas, kai žmogaus veidas nušvinta, o jo žvilgsnyje atsispindi gyvas emocinis įsitraukimas į sąveiką. Tai ženklas, kad žmogus yra pusiausvyroje, emociškai prieinamas, pilnai dalyvauja sąveikoje ir yra „čia ir dabar“.
Atliepiantis atsakas (angl. contingency)
Atsakas, kuris yra tiesiogiai ir prasmingai susijęs su kito žmogaus veiksmu ar komunikacija. Toks atsakas atspindi kito asmens signalų ritmą, intensyvumą ir prasmę, todėl padeda jam suvokti savo poveikį aplinkai.
Pauzė (angl. pause)
Tai viena iš pagrindinių palaikančios sąveikos strategijų, kai suaugusysis sąmoningai sukuria erdvę asmens iniciatyvai, informacijos apdorojimui ir atsakui. Pauzė leidžia asmeniui pastebėti, apdoroti ir integruoti jutiminę, emocinę bei socialinę informaciją, suformuoti savo ketinimą ir įsitraukti į sąveiką savo tempu.
Pauzė nėra pasyvus laukimas. Tai aktyvus, dėmesingas buvimas kartu, kurio metu stebima žmogaus reguliacijos būsena, afektas, komunikaciniai signalai ir net menkiausias inicijavimas. Tinkamai parinkta pauzė padeda palaikyti abipusę sąveiką, skatina komunikacinius ciklus, stiprina savo veikimo galios pajautą ir suteikia žmogui galimybę pačiam prisidėti prie sąveikos. Floortime praktikoje pauzės trukmė ir pobūdis visada derinami prie žmogaus individualių skirtumų, reguliacijos būsenos ir informacijos apdorojimo tempo.
Sąveikos ritmas ir laiko pajauta (angl. rhythm and timing)
Gebėjimas išlaikyti ritmą, tempą ir laiko pajautą sąveikos metu. Tai apima gebėjimą pastebėti komunikacinius signalus, tinkamu metu inicijuoti veiksmą, laukti, atsakyti ir prisitaikyti prie kintančios sąveikos eigos. Šis gebėjimas remiasi nervų sistemos pusiausvyra ir sudaro svarbų pagrindą abipusėms sąveikoms, socialinei komunikacijai ir santykių kūrimui.
Socialinė laiko pajauta (angl. shared timing)
Gebėjimas kartu su kitu žmogumi palaikyti bendrą sąveikos ritmą ir tempą. Tai apima dėmesio skyrimą kitam žmogui, gebėjimą kaitalioti veiksmus, laukti savo eilės, atsakyti tinkamu momentu ir prisiderinti prie kito žmogaus veiksmų bei signalų. Bendras ritmas ir laikas padeda palaikyti reguliaciją, emocinį ryšį ir kurti ilgesnes abipuses sąveikas. Šis gebėjimas yra svarbus pagrindas komunikacijai, kalbos raidai ir bendram problemų sprendimui.
Floortime strategijos
Palauk, stebėk, smalsauk (angl. wait, watch and wonder – WWW)
Viena svarbiausių DIR®Floortime® strategijų, kviečianti suaugusįjį pirmiausia sustoti, atidžiai stebėti ir smalsiai domėtis žmogaus patirtimi prieš imantis iniciatyvos.
„Palauk“ reiškia neskubėti vadovauti, taisyti ar siūlyti veiklą. „Stebėk“ – atkreipti dėmesį į žmogaus veiksmus, afektą, kūno kalbą, reguliacijos būseną, ritmą, judėjimo kryptis, interesus ir kitus komunikacinius signalus. „Smalsauk“ – kelti sau klausimą, ką žmogus šiuo metu patiria, siekia ar bando komunikuoti, vengiant skubotų interpretacijų.
Ši strategija padeda geriau susiderinti su žmogumi, atpažinti jo intenciją ir kurti prasmingą, jo interesais bei individualiais skirtumais grįstą sąveiką.
Sekimas vaiko vedimu (angl. following the child’s lead)
Vienas pagrindinių DIR®Floortime® modelio elementų, kai suaugusysis pirmiausia prisijungia prie vaiko emocinių ketinimų, interesų, idėjų ir būdo tyrinėti pasaulį. Sekti vaiko vedimu nereiškia pasyviai sekti kiekvieną jo veiksmą ar impulsą. Tai reiškia siekti suprasti, kas vaikui šiuo metu prasminga, kas jį motyvuoja ir kokią idėją ar emociją jis bando išreikšti.
Prisijungęs prie vaiko, suaugusysis aktyviai prisideda prie sąveikos – kuria naujas galimybes mąstyti, komunikuoti ir spręsti problemas. Atsižvelgdamas į vaiko individualius skirtumus ir esamą raidos gebėjimą, suaugusysis palaipsniui įveda naujų iššūkių, kurie yra pakankamai sudėtingi, kad skatintų raidą, tačiau ne tokie sudėtingi, kad suardytų reguliaciją ar įsitraukimą. DIR®Floortime® tikslas nėra palaikyti nuolatinį komfortą ar sklandžią veiklos tėkmę. Priešingai – per saugų santykį kuriama lengva įtampa („švelni pusiausvyros netektis“), kuri kviečia vaiką ieškoti naujų sprendimų, plėtoti komunikaciją ir joje stiprėti. Visada atsižvelgiama į vaiko resursus.
Žaisminga kliūtis (angl. playful obstruction)
DIR®Floortime® strategija, kai žaidimo ar sąveikos metu pagarbiai ir žaismingai sukuriama nedidelė kliūtis arba netikėtumas, skatinantis žmogų inicijuoti komunikaciją, spręsti problemą, plėtoti idėją ar atkurti nutrūkusią sąveiką. Įprastai ši strategija taikoma tik tuo atveju, kai yra tvirtas tarpusavio ryšys. Svarbu, kad žaisminga kliūtis išlaikytų abipusiškumą, sąveikos ritmą ir emocinį įsitraukimą („akių spindesį“), o ne sukeltų frustraciją ar nutrauktų ryšį.
Bendros žaidimo istorijos plėtojimas (angl. extending and expanding the drama)
Tai įsijautimas į žmogaus vaizduotės pasaulį ir jo idėjas bei jų praturtinimas gestais, žodžiais ir naujais sąveikos elementais, skatinant tolesnį mąstymą, komunikaciją ir kūrybiškumą.
Daugiau Floortime stratgeijų galite rasti Davis, A., Isaacson, L., & Harwell, M. knygoje “Floortime strategies to promote development in children and teens: A user’s guide to the DIR model”. Brookes Publishing Company.