Vestibuliarinė sistema atlieka esminį vaidmenį, padedant mums suvokti savo kūno, žemės traukos ir supančio pasaulio bei jame esančių daiktų santykį. Taip pat ši jutiminė sistema padeda suvokti ar mūsų kūnas juda ar ne, kaip greitai ar lėtai jis juda. Vestibuliarinė sistema taip pat vaidina labai svarbų vaidmenį kitų jutiminių sistemų raidoje – lytėjimas, rega, klausa – ji labai glaudžiai siejama su propriocepcija. Negana to, vestibuliarinė sistema atlieka labai svarbų vaidemenį visoje centrinėje nervų sistemoje – pusiausvyra, koordinacija, akies motorikos vystymasis, bilateralinė koordinacija. Būtent dėl šių sąsajų vestibuliarinė sistema tiesiogiai veikia užtikrintumo ir pasitikėjimu savo kūnu, judesiu jausmą.

Vestibuliarinės sistemos neurologinis ryšys su limbine smegenų dalimi tiesiogiai veikia mūsų fizinę, emocinę bei psichologinę raidą. Šios sistemos sąsaja su smegenų dalimi vadinama smegenėlėmis padeda suvokti vizualinę-erdvinę informaciją, dėl to mes galime sekti judančius objektus arba įsižiūrėti į vieną objektą. Tai tiesiogiai paveikia mūsų gebėjimą skaityti, sportuoti, sutelkti dėmesį į daiktus net tuomet, kai kūnas juda.

Nesunku suvokti, kokia svarbi yra mūsų vestibuliarinė sistema. Tačiau kas įvyksta, jei ji veikia netvarkingai ir neatlieka labai svarbios savo partijos mūsų kūno „orkestre“? Visų pirma dažniausiai pasireiškia hipo-jautrumas (nejautra) arba hyper-jautrumas (didelis jautrumas) vestibuliariniams stimulams. Kartais pastebimas ir mišrus vestibuliarinis profilis.

Vaikas, turintis padidintą jautrumą vestibuliarinėms veikloms:

  • pirmenybę teikia sėdimoms užduotims,  juda lėtai, atsargiai, vengia pavojingų situacijų judant, atrodo išglebęs
  • nemėgsta, vengia supynių, čiuožyklų, liftų ir eskalatorių. Jei tenka jais naudotis, gali pykinti nuo jų
  • juos gąsdina ir jiems atrodo, kad krenta, kai nėra realaus pavojaus tam
  • bijo aukščio, net labai nedidelio kaip vienas laiptelis
  • bijo atkelti koją nuo žemės
  • bijo lipti laiptais, eiti nestabiliu paviršiumi
  • bijo būti apverstas aukštyn kojomis, šonu arba atbulas, labai priešinsis plauti galvą užvertus ją
  • bijo važiuoti dviračiu, šokinėti, stovėtiant vienos kojos (ypač užmerktomis akimis)
  • lengvai praranda pusiausvyrą ir atrodo nerangus
  • vengia staigių arba sukamųjų kūno judesių

Vaikas, kuris pasižymi neįprasta nejautra vestibuliarinėms veikloms:

  • nuolatos juda, negali nusėdėti vietoje
  • nuolat ieško galimybių suktis, patirti smarkų judesį
  • galėtų suktis aplink save valandomis ir niekada neatrodo apsvaigęs
  • nuolat šokinėja ant baldų, batutų, sukasi sukamose kėdėse, arba pasirenka pozą aukštyn kojom
  • visada bėga, šokliuoja, šokinėja vietoje ėjimo
  • siūbuoja su kūnu, purto koją, galvą, jei sėdi

Svarbu suvokti, kokiose situacijose vaiko poreikis vestibuliarinėms veikloms suaktyvėja arba kada vaikas ypač vengia tam tikrų vestibuliarinių patirčių. Pagal jo individualų profilį svarbu parinkti veiklas, kurios padėtų „nuraminti“ šią mums ypač svarbią jutiminę sistemą. O čia kelios veiklos idėjoms. Aukime kartu su savo vaikais!