Ankstesniame raidos tarpsnyje vaiko emocinės išraiškos yra tarsi nesusietos mažos salelės. Žaidimo eiga labai greitai keičiasi nuo džiaugsmingo arbatos vakarėlio iki aršaus mašinų daužymosi ar grėsmingos pabaisos, besikėsinančios nugriauti ir suplėšyti visą lėlių namą. Vaikas naudoja viską, kas užkliuvo už jo akies, kad galėtų „išžaisti“ savo emocines idėjas. Šiame šeštame raidos etape vaikas pradeda statyti tiltus tarp šių mažų salelių. Žaidimo mintis susideda iš kelių idėjų loginės sekos, vaizduotės generuojamos idėjos taip pat turi logines sąsajas. Penktame raidos etape vaikas gali rengti lėlę, tada pamatęs kreidelę truputį su ja papiešti, tuomet pamatęs būgną pradėti juo groti ir vaidinti būgnininką. Tačiau šiame raidos tarpsnyje vaikas pradeda sieti šias emocines žaidimo dalis tarpusavyje. Pavyzdžiui, vaikas sugalvoja, jog būgnininkas dabar gros tik aprengtai lėlei, o su kreidele vaikas pabandys nupiešti kvietimus į pasirodymą; arba lėlė ruošiasi surengti arbatos vakarėlį, todėl skambina draugams, kad juos pakviestų, paruošia užkandžius, padengia stalą ir nusprendžia kur sėdės svečiai.

Šiame raidos tarpsnyje vaikas gali žaidimo metu išreikšti daug emocijų, ir dėka begalės bandymų, vaikas pradeda vis labiau suprasti kas sudaro jo “AŠ”. Dabar jis net gali nuspėti tam tikrus savo jausmus – kai mamytė išeis, aš išsigąsiu – vaikas pradeda suvokti, kad jo jausmai ir elgesys paveiks kitus asmenis – jei supykęs mušiuosi, tėvelis supyks.

Vaikas taip pat pradeda suprasti laiko ir erdvės sąvokas. Tai daro dėka asmeninės ir emocinės patirties. “Mamytė dabar kitame mieste, o tai visai kas kita, nei kitas kambarys”; “jei trenksiu Tomui šiandien, jis gali man trenkti rytoj”. Erdvės bei laiko suvokimas ir jausmų bei veiksmų sąsajų darymas įgalina vaiką vystyti savęs suvokimą. Šis savęs suvokimas neįmanomas be loginių sąsajų tarp skirtingų požiūrių, idėjų ir emocijų. Vaikas pradeda sieti idėjas, kad gebėtų įveikti natūraliuosius erdvinius ir žodinius uždavinius. Šiuo metu prasideda klausimai kas, kada, kodėl, vaikai pradeda mėgautis debatais, gebėjimu išsakyti savo nuomonę logiškaitaip jie pradeda savo kelionę į vis sudėtingesnį abstraktųjį mąstymą. Ir erdvinis mąstymas, ir žodinių struktūrų kūrimas kyla iš vaiko gebėjimo spręsti emocines problemas. Dėka ankstesniųjų raidos tarpsnių, emocijomis praturtinti užsiėmimai sukūrė mąstymo strategijas, kurios vėliau pritaikomos objektų pilname pasaulyje.

Šiame raidos etape vaikas tampa labai kalbus. Jis vis dar didelę dalį savo minties ir jausmų iškomunikuoja gestais, tai ypač aktualu negatyviems jausmams kaip pyktis ar įsiūtis. Tačiau dabar vaikas jaučia, kad laisviau gali naudoti žodžius, o jie tarnauja tam, kad idėjos ir jausminės patirtys būtų iškomunikuotos žodžiu.

Pradžioje, mes matome kaip vaikai dalinai įvaldo emocinį mąstymą. Laikui bėgant vaikas jungia šias loginio mąstymo saleles į žemynus ir jo pasaulėjauta tampa labai darni, apimanti daugiau savęs pažinimo patirčių ir gebėjimą spręsti problemas. Aukštesniosios mąstymo funkcijos yra statomos būtent ant šio pagrindo.

Kai Gyčiui buvo vieneri, jam buvo diagnozuotas cerebrinis paralyžius, žemas raumenų tonusas ir dešiniosios kūno pusės silpnumas. Tačiau jis labai greitai tobulėjo. Būdamas keturių su puse metų jis buvo guvus mažas berniukas, su svirduliuojančia eisena ir nesąmoningais rankų judesiais, kuriuos turi vaikai su motorinės koordinacijos iššūkiais. Tačiau jis labai šiltai šypsodavosi ir protarpiais gebėjo kurti nuostabų akių kontaktą. Jo mama jį apibūdino “paslaptingu”, nes ne visada buvo lengva jį suprasti dėl realistiškumo trūkumo. Jo kalbos gebėjimai vėlavo, lyginant su jo amžiaus grupe. Jis suprato nesudėtingus žodžius, tačiau nesuvokdavo abstrakčių žodžių, o jo atsakymai į klausimus dažnai būdavo nelogiški. Jei kas nors paklausdavo, ką jis valgė pietums, jis galėdavo atsakyti “mėnulis žalias” arba tiesiog murmėdavo pats sau nelogiškus žodžių junginius. Tačiau kartais, paprašytas žaislo, jis elgdavosi labai logiškai ir puikiai suvokdavo realybę. Jo tėvai nerimavo, nes Gytis nežaidė su bendraamžiais ir dažnai pasimesdavo žaidimuose, remtuose vaizduote.

Panašu, kad Gytis turėjo gebėjimus visuose 6 raidos tarpsniuose, tačiau nei vienas raidos etapas nebuvo pilnai išlavintas. Ypač stresinėse situacijose šie gebėjimai buvo labai nestabilūs. Pavyzdžiui, terapeuto kabinete Gytis buvo labai susidomėjęs ten esančiais žaislais, tyrinėjo juos, tačiau mamai paėmus vieną iš šių žaislų, jis 15 minučių verkė nesustodamas. Kartais jis visiškai užsisklęsdavo ir vos girdimai murmėdavo, tarsi jo pačio mintys būtų geriausias nusiraminimo šaltinis. Dažniausiai jis kurdavo gyvą ryšį su savo tėvais: žiūrėjo jiems į akis, atsakydavo į klausimus, tačiau retai šypsodavosi. Būdavo tokių situacijų, kai staiga, dėl visai neaiškių priežasčių, jis nusisukdavo ir pradėdavo juos ignoruoti. Jis puikiai gebėjo komunikuoti tiek žodžiais, tiek gestais. Jo gebėjimas naudoti žodžius ir komunikuoti idėjas dažnai būdavo gana sudėtingas. Tačiau dažnai, dėl visai neaiškių priežasčių, jis nustodavo dalyvavęs pokalbio ratuose ir pradėdavo atsakinėti į klausimus nelogiškais žodžių dariniais. Jo žaidimas buvo mechaniškas – jam patiko žaisti su lėlėmis, paleidžiant jas nuo čiuožyklos, esančios lėlių name, bet sunkiai su jomis kurdavo istorijas ir spektaklius. Tačiau, kai tai jam pavykdavo, tai buvo labiau panašu į atskirus veiksmus, o ne į susietą istoriją. Jo gebėjimas reikšti emocijas buvo nepilnavertis. Viską apibendrinus, Gyčiui buvo sunku ilgiau nei kelias sekundes nuosekliai suvokti idėją, kurti pokalbį ar išreikšti jausmą. Po tokio bandymo jam reikėdavo atsitraukti į savo vidinį pasaulį. Ne pilnutinis ankstesnių raidos tarpsnių išgyvenimas labai paveikė jo gebėjimus šeštame raidos etape.

Tolimesni tyrimai atskleidė kitas Gyčio problemas, jas įtakojančius veiksnius. Jis turėjo girdimojo suvokimo ir žodžių atrinkimo sutrikimą. Tai reiškė, kad dažnai jis negalėdavo suprasti, kas jam sakoma, ir nesugebėdavo pasakyti norimo žodžio. Lengva suprasti, kodėl jam buvo sunku atidaryti ar uždaryti pokalbio ratus. Jis darė didelę pažangą kineziterapijoje, tačiau vis dar turėjo didelių stambiosios ir smulkiosios motorikos problemų. Jo laikysena ir pusiausvyra nebuvo stabilios, jam buvo sunku planuoti savo kūno veiksmus ir juos išpildyti. Tai lėmė jo svirduliuojančią eiseną, nesąmoningus rankų judesius ir bendrą koordinacijos stygių. Tam, kad šios problemos būtų sprendžiamos, jo terapija buvo neatsiejama nuo logopedo, ergoterapeuto  ir kineziterapeuto užsiėmimų.

Taip pat labai svarbi buvo programa, sukurta Gyčio tėvams. Stebint jų ir Gyčio žaidimą buvo aišku, kad jie gali smarkiai padėti jam tobulėti ir įgauti visus reikiamus įgūdžius. Jo mama, vietoj to, kad nelogiškus jo atsakymus įmaišytų į realistinius pokalbius, dažnai pati pasimesdavo. Jo paskirai sakomas mintis ji vadindavo “jo poemomis”, tačiau ji nesistengė jų suprasti. “Tik jam jas reikia suprasti”, atsakydavo ji. Gyčio tėtis buvo gana atsiribojęs ir vengė bendrų veiklų šeimoje. Atsietas nuo realybės, Gytis vis giliau grimzdo į savo pačio susikurtą pasaulį. Bėgant laikui, jei situacija būtų nesikeitusi, jis vis mažiau ir mažiau gebėtų sieti save su šalia esančiais žmonėmis.

Dalis Gyčio terapinės programos buvo didelis jo tėvų įsitraukimas į žaidimą su berniuku ant grindų, padedant jam uždarinėti pokalbio ratus. Jų tikslas buvo padėti Gyčiui neužsisklęsti ir neatsiriboti nuo jų, tėvų. Kaskart jam nelogiškai ką nors pakomentavus ar atsakius, tėvai turėjo susieti jo komentarą su realybe ir prisijungti prie jo šiame žaidime. Padedant jam kurti žodinius dialogus, tėvai padėjo berniukui dalintis jo vidiniu pasauliu su jais. Jie taip pat dalinosi su juo savuoju pasauliu ir tarsi neleido jam užsisklęsti. Pavyzdžiui, Gyčiui pastūmus lėlę nuo čiuožyklėlės ir pasakius “lėlė skrenda į mėnulį”, tėvai paklausdavo “o kur yra mėnulis?” arba “ar čiuožykla tai mūsų mėnulis?”, arba “nuostabu! Kaip jos pateks mėnulį?”. Tuomet čiuožykla galėdavo pavirsti erdvėlaiviu ir jie galėdavo pradėti savo kelionę į mėnulį. Kaskart prie jo prisijungus jo žaidime, tėvai padėdavo Gyčiui kurti sąsajas tarp jo idėjų ir savo idėjų. Tėvai tokiu būdu tarsi statydavo logikos tiltus tarp jo kuriamų idėjų ir kitų žmonių kuriamų idėjų.

Gyčio tėvai taip pat ragino jį įsitraukti į realistiškus pokalbius su jais. Jie vis klausdavo, ką Gytis veikė mokyklėlėje tądien. Jei jis atsakydavo ką nors nelogiško, pavyzdžiui, “kamino viduje yra vandens”, jie tai paversdavo kžkuo realistiškesniu. Jie atsakydavo, “ar kažkas nutiko su kaminu ar vandeniu?” ir katriai tęsdavo, kol Gytis galėdavo pateikti logiškesnį atsakymą. Gyčio mokytojai taip pat buvo raginami įsitraukti į panašius pokalbius su juo.

Gyčio tėvams buvo teikiama pagalba, nustatant elgesio ribas, kai berniukas prarasdavo kantrybę. Praeityje jie leisdavo jam mosikuoti aplink visą kambarį arba tiesiog patenkindavo jo reikalavimus. Dabar jie tvirtai jį apkabindavo ir padėdavo jam nusiraminti, o po to padėdavo kalbėti apie jam kilusią problemą. Po kelių savaičių jie taip pat pradėjo naudoti Gyčui ergoterapijoje naudojamus pratimus, kurie padėdavo jam nurimti.

Laikui bėgant Gytis darė lėtą, bet tvirtą pažangą. Praėjus keliems mėnesiams nuo terapijos pradžios, jam pavykdavo vis ilgesnį laiko tarpą palaikyti dialogą. Taip pat mažėjo  pykčio protrūkių namuose. Dėka savo tėvų pagalbos ir kalbos iliustravimo gestais, jam vis geriau pavykdavo nupasakoti, ką jis veikė mokykloje.

Dar po kelių mėnesių, jo vaizduote remti žaidimai buvo praturtinti visa jausmine palete. Jis pradėjo vystyti istorijas, kurios buvo pilnos detalių. Čia geri vyrukai, buvo nuolat pavojuje, kurį kėlė blogi vyrukai, ir dėl to turėjo nuolat gintis. Kartais žaidimo metu jis pratrūkdavo ir sakydavo jog yra įsiutęs, nes jo sesutė ar vaikai mokykloje laužo jo daiktus. Šie komentarai padėjo ugdyti suvokimą, ką Gytis išgyvena viduje. Panašu, kad jis dažnai jautėsi įpykdytas kitų žmonių, nes jautėsi jų skriaudžiamas. Dėl šio pojūčio jis dažnai fantazuodavo, kaip jiems atkeršys. Jis pats pradėjo kurti loginius tiltus tarp savo idėjų, tarp realaus pasaulio ir savo žaidimo.

Po metų su puse Gytis padarė neįtikėtiną pažangą. Jis galėdavo dalyvauti pokalbyje tiek, kiek tik artimieji norėdavo. Jo pykčio protrūkiai visiškai išnyko ir jis puikiai gebėdavo kontroliuoti savo jausmus. Jis puikiai gebėjo išreikšti plačią amplitude savo jausmų – nuo laimės pojūčio iki liūdesio, nuo prieraišumo jausmo iki agresijos – tiek žaidime, tiek realiame gyvenime. Jis daugiau neužsisklęsdavo savo pasaulyje, bet tvirtai stovėjo abiem kojomis realybėje. Praeityje, Gytis naudojo savo kūrybiškumą ir protingumą, kad pabėgtų į fantazijų pasaulį. Tai įvykdavo, nes suvokti kitų žmonių idėjas ir atrasti tinkamus žodžius jam buvo per sudėtinga. Taip pat jis dažnai jausdavo neigiamus jausmus kitų žmonių ar jų veiksmų atžvilgiu. Dabar jis naudojo savo kūrybiškumą, kad liktų abipusiame ryšyje ir santykyje, kad gebėtų kurti logikos tiltus tarp idėjų bei kad galėtų įveikti girdimojo suvokimo sutrikimą ir žodžių atitikmens ieškojimo problemas. Jis vis dar turėjo šias problemas, o jo tėvai toliau su tuo dirbo. Tačiau Gyčio bendras progresas buvo nuostabus. Jis pasivijo savo bendraamžius visuose esminiuose gebėjimuose. Dėka jo tėvų kantrios pagalbos jis išlavino visus šešis emocinės ir mąstymo raidos tarpsnius.

Vaikai pasiekia šešių raidos tarpsnių gebėjimus skirtingu laiku – yra stiprios laiko variacijos net tarp vaikų, neturinčių jokių sutrikimų. Svarbiausia ne tai, kokiame amžiuje vaikas gebės viena ar kitą, bet svarbu, kad raidos procesas vyktų labai nuosekliai ir iki galo dėl to, kad kiekvienas gebėjimas tampa pagrindu tolimesniam gebėjimui.

Kai vaikas įgauna visų šešių raidos tarpsnių gebėjimus, jis turi pagrindinius įrankius bendravimui, mąstymui ir emocinei savireguliacijai. Jis turi teigiamą suvokimą apie save. Jis geba kurti šiltus ir meile grįstus santykius. Jis gali logiškai sieti save su aplink jį esančiu pasauliu. Jis gali žodžiais išreikšti platų emocijų spektrą (meilė, laimė, pyktis, susierzinimas, baimė, nerimas, pavydas, ir kt.) ir jis geba atsigauti, po stiprių emocinių patyrimų, neprarasdamas savitvardos. Jis gali naudotis savo vaizduote, kad sukurtų naujas idėjas. Jis tampa lankstus, bendraujant su kitais žmonėmis ir įtemptose situacijose, geba priimti skirtumus, nusivylimus ar net tikras nesėkmes. Akivaizdu, kad ne visi vaikai visa tai galės padaryti tolygiai puikiai, bet vaikas, kuris pereina šiuos pirmuosius raidos tarpsnius, turės reikiamus įrankius šiltų santykių kūrimui ir gebėjimui mokytis.

Nuo teorijos prie praktikos: patarimai, padėsiantys išlavinti 6-ojo raidos tarpsnio gebėjimus

Tikslas: kurti tiltus tarp idėjų. Padėkite vaikui sieti savo idėjas tarpusavyje, kad jos kuo daugiau atskleistų jūsų vaiko požiūrį; padėkite jam pamėgti diskusijas, bei įkvėpkite kurti vis didesnes vaidybines dramas žaidime.

Mokomės mąstyti. Padėkite savo vaikui mąstyti, įtraukiant jį į ilgus pokalbius, kuriuose sieksite suprasti jo nuomonę, o ne tik sužinoti plikus faktus. Pavyzdžiui, kai vaikas pareiškia savo norą išeiti į lauką, jūs galite paklausti, ką jis norės veikti lauke. Kai atsakys, jog norės žaisti, vaikas susies savo norą su jūsų klausimu ar idėja. Pabandykite užduoti kuo daugiau atvirų klausimų, kurie padės jūsų vaikui mąstyti, pavyzdžiui, “kodėl tau taip patinka ši spalva?”, o ne “kuri spalva tavo mėgiamiausia”. Mėgaukitės ilgomis diskusijomis apie viską, nuo nakties poilsio iki ledų skonio. Kai jūsų vaikas nenori eiti nakties poilsio, paklauskite “kodėl aš tau turėčiau leisti naktinėti?”. Gali būti, kad vaikas jums pabandys duoti pagrįstą atsakymą “nes leidi vyresnei sesei ilgai neiti miegoti, o mes panašaus amžiaus”. Tuomet jūs pilnai įsitraukiat į šį diskusinį žaidimą ir bandykite atrasti naujų siužeto vingių. Taip pat jūs galite kartu bandyti suvokti, ką jaučia lėlės žaidimo metu. Pabandykite apsikeisti vaidmenimis. Leiskite vaikui žaidimo metu būti mama arba tėčiu, o pats tapkite vaiku.

TAIP ir NE 6-jame raidos tarpsnyje

  • TAIP. Pasinerkite į vaidybinių dramų kūrimą žaidime kartu, kurkite logišką siužetą, pavyzdžiui, arbatos vakarėlis, akimirkos iš mokyklos ar kelionė pas močiutę  – visa tai gali būti žaidime susieta kartu.
  • TAIP. Pasinerkite į linksmas diskusijas apie viską – nuo mėgstamo maisto iki mėgstamų drabužių ar žaislų dalybų darželyje.
  • NE. Nesakykite savo vaikui tiksliai ką padaryti. Paaiškinkite kodėl vienas ar kitas veiksmas turi būti atliktas. Duokite vaikui daug laiko, kad pamėgintų paaiškinti savo požiūrį. Svarbi taisyklė: jei dažniausiai numanote savo vaiko atsakymą arba mintyse savo klausimui turite vienintelį teisingą atsakymą, greičiausiai sufleruojate savo vaikui atsakymus ir pernelyg perimate žaidimo vadžias į savo rankas
  • TAIP. Pasinerkite į mąslias diskusijas. Kai jūsų vaikas ko nors nori, neatsakykite jam paprastu taip ar ne. Geriau klauskite klausimus kas/kodėl/kaip/kada/kur? Tokiu būdu padėsite savo vaikui suformuoti nuomonę ir kursite pagrindą jo abstrakčiam mąstymui.
  • TAIP. Inicijuokite šias veiklas jūsų vaiko bendraamžių tarpe. Vaikai gali diskutuoti arba kitaip komunikuoti vienas su kitu, reikšdami savo nuomonę.
  • NE. Nespręskite jūsų vaikui iškilusių problemų, padėkite jiems patiems jas išspręsti. Jūsų vaidmuo padėti jam pasinerti į jo minčių srautą ir padrąsinti, kai reikės.
  • TAIP. Pabandkite kartu patirti akimirkas, kurios padės suprasti kiekio, laiko ir erdvės sąvokas. Taip padėsite vaikui visavertiškai išgyventi kiekvieną akimirką.
  • TAIP. Užsiimkite kuo įvairesne veikla ir skatinkite savo vaiko įprastus gebėjimus ir jo asmeninius pomėgius. Visos šios patirtys padės jūsų vaikui abstrakčiai mąstyti.
  • TAIP. Mėgaukitės pasakomis, puzlėmis, skaitymu ir kitomis tradinicinėmis veiklomis. Tegul tai būna jūsų dialogų bei aktyvaus ir įdomaus abipusio bendravimo dalimi.
  • TAIP. Padėkite savo vaikui naudoti kuo skirtingesnius žodžius, kurie apibūdintų jo patiriamus skirtingus pojūčius ir jausmus, nuo pykčio iki artumo. Aptarkite kylančius jausmus tiek savo žaidimuose tiek kasdieniuose pokalbiuose.

Žaidimai

Režisierius. Pažiūrėkite kiek siužeto linijų ir naujų jūsų vaidinamos dramos vingių jūsų vaikas gali sugalvoti, kai žaidžiate katu. Jei po arbatos vakarėlio jūsų žaidimas pasidaro kiek monotiškas, padėkite savo vaikui ir provokuokite jį, kad jis sukurtų dar vieną siužeto sluoksnį. Pavyzdžiui, sakykit “aš prisigėriau tiek daug arbatos, kad mano visas pilvas teliuškuoja. Ką dabar daryti?”

Kodėl turėčiau? Kai jūsų vaikas ko nors iš jūsų nori, švelniai paerzinkite jį atsakydami “o kodėl turėčiau?” ir pažiūrėkite, kiek priežasčių pavyks jūsų vaikui sugalvoti. Kai situacija leidžia, pasiūlykite kompromisą ir paprašykite, kad toje veikloje jis prie jūsų prisijungtų “darykime tai kartu!”.

 

Teksto šaltinis: http://www.icdl.com/DIR/fedcs/capacity-6.