Emocinių idėjų kūryba
Vaiko gebėjimas suformuoti idėjas pirmiausia vystosi žaidimo metu. Vaikas naudoja žaislus, kad kurtų savas istorijas, ir šių istorijų metu jis eksperimentuoja su visa savo norų ir jausmų palete, kuriuos išgyvena. Lėlės kūdikiai yra maitinami lėlių Mamų. Žmonės namo viduje yra gąsdinami milžiniškų meškų. Mašinos trenkiasi į kitas mašinas.
Kartu su šiais idėjų pilnais žaidimais atsiranda ir platesnis žodžių naudojimas. Iš pradžių vaikas pavadina tik svarbiausius savo gyvenimo objektus – žmones, nuo kurių jis priklauso, jo mėgstamiausius patiekalus ar žaislus – arba įsakmiai liepia “Duok!”, nurodydamas norimą daiktą. Laikui bėgant į savo žaidimą jis įpina dialogus. Vėliau su savo tėvų pagalba jis pradeda suteikti pavadinimus visai eilei ketinimų, norų ir jausmų.
Dėka tokio idėjų pilno žaidimo ir išsiplėtusios kalbos, vaikas mokosi, jog simboliai atstoja realius daiktus. Tuščia dėžutė, kurioje vaikas maudo savo lėlę tai vonios simbolis. Žodis “praustis” yra simbolis veiksmui, kuris vyksta vonioje. Žodis “įsiutęs” yra simbolis to deginančio pykčio, kurį jis kartais jaučia viduje. Kiekvienas simbolis – tai mintis/idėja, neapčiuopiamas dalykas, kuris reiškia labai konkretų daiktą, veiksmą ar emociją, apie kurį vaikas mąsto. Kuo daugiau žaidimo metu vaikas eksperimentuoja su vaizduote ir žodžiais, tuo jam geriau sekasi šiame idėjų pasaulyje.
Galiausiai jam pavyksta valdyti šias idėjas taip, kad jos patenkintų jo poreikius. Pavyzdžiui, vaikas gali regėti, girdėti ir jausti mamytę net tada, kai jos nėra šalia. Dabar, kai jis naktį pabunda, jam nebereikia verkti, jis tiesiog gali pašaukti mamą. Kartais, tam kad nurimtų, užtenka vien tik įsivaizduoti ir pagalvoti apie ją. Kai vaikas ištroškęs, jis gali pagalvoti apie sultis ir pasakyti “mama, sulčių”. Jam nebereikia tikėtis, kad mama atspės, ko jis nori. Dėka šio naujo gebėjimo valdyti simbolių pasaulį, vaikas šokteli į daug sudėtingesnį bendravimo ir suvokimo lygį.
Emilis dar būdamas kūdikiu patyrė labai daug operacijų, nes turėjo nemažai medicininių problemų. Būdamas 2 metų jis jau buvo visai sveikas, tačiau berniukas pasižymėjo sudėtingu ir trikdančiu elgesiu. Vienu metu jis negalėdavo išmiegoti ilgiau nei tris valandas, atsisakydavo beveik viso maisto, todėl buvo labai lysas, buvo labai judrus ir suirzęs.
Pirminis įvertinimus atskleidė, kad Emilis yra tvirtas pirmojame raidos gebėjime. Jis rodė įprastą susidomėjimą žaislais ir sugebėjo likti ramiu. Tačiau jo gebėjimas kurti artumą ir abipusį ryšį buvo nevisavertis. Jis dažnai atsiskirdavo nuo savo tėvų, ignoruodavo jų žodžius ir gestus. Tačiau jei būdavo labai motyvuotas, jis galėjo sujungti daugybę gestų į vieną seką, kad išreikštų savo norus. Pavyzdžiui, jis rodydavo pirštu į lėlių namą, padėtą ant lentynos, tai darydavo su dideliu užsidegimu tol, kol jis būdavo nukeliamas ant grindų ir tuomet labai sistemingai atidarinėdavo visas namo duris ir visus langus, vieną po kito. Tačiau jis nežaidė su šiuo namu jokių žaidimų, kurie atskleistų jo gebėjimą kurti istoriją ir generuoti idėjas. Kai jam pasiūlydavo lėles, jis jas gražiai sudėdavo į namą, tačiau nekurdavo jokių lėles įtraukiančių istorijų. Jis taip pat turėjo ribotą žodžių žodyną. Emilis naudojo pavienius žodžius kaip “durys”, bet bendraujant su kitais, tokių žodžių kaip “ne” arba “išeik” nevartojo. Atrodė, kad Emilis nebuvo sutvirtėjęs ankstesniuose raidos gebėjimuose, todėl jis turėjo 5-ojo raidos gebėjimo iššūkių.
Stebint Emilio žaidimą, atsiskleidė dar viena detalė – Emilio emocijų spektras buvo labai siauras. Kai jam kažkas nesigaudavo, jis visai nepykdavo; kai jam pasisekdavo vienas ar kitas veiksmas, jis nesišypsojo. Jis domėjosi žaislais, esančiais kabinete, bet nedemonstravo smalsumo. Kai jo tėvai mėgino jį apkabinti ar padrąsinti, jis nerodė jokio nuoširdumą ar džiugesį išreiškiančio ženklo. Jo mama jį apibūdino kaip „visada nepatenkintas“ ir buvo nesunku suprasti, kodėl šis paniuręs berniukas galėtų taip atrodyti.
Ergoterapeutas įvertinimo metu atrado, kad Emilis turi padidintą taktilinį jautrumą burnos ertmėje ir aplink ją. Tai buvo tiesiogiai susiję su jo išrankumu maistui. Taip pat jo laikysena buvo nestabili, o tai nulėmė vaiko nesaugumo ir nepatogumo pojūtį, kūnui judant erdvėje. Pėdos atkėlimas nuo žemės jam kėlė nestabilumo jausmą.
Stebint Emilį ir jo tėvus žaidžiant paaiškėjo, kad sensorinės problemos tik dalinai nulėmė vaiko patiriamus sunkumus. Tai, kaip tėvai su juo žaidė, taip pat turėjo įtakos. Dėl to, kad jie be galo stengėsi atrasti ryšį su Emiliu, jie truputį per greitai siūlė jam savo idėjas. Tai nulėmė tai, jog Emilis negalėjo įgauti gebėjimo pats kurti šias idėjas. Pavyzdžiui, Emilio mama paduodavo jam lėlę. Paklausdavo “Kas čia?”. Kai jis iš karto neatsakydavo, ji pasakydavo “čia berniukas lėlė. Kas čia?”. Jis vėl neatsakydavo iš karto. “Čia lėlė mergaitė” – ji greit įsiterpdavo. “Ką jie nori veikti kartu?”. Ji vėl sufleruodavo atsakymą. Emilis atsakydavo mamai savo nusisukimu. Tuomet jo mama užsidėdavo ant rankos pliušinį žaislą – marionetę – ir sakydavo “Ką pasakysi kiškučiui?”. Kai jis neatsakydavo, ji tardavo “sakyk labas kiškiui. Labas”. Emilis nusisukdavo, paimdavo kaladėlę, dar vieną kaladėlę, uždėdavo vieną ant kitos ir nugriaudavo. Emilio tėtis elgėsi panašiai su juo. Dar daugiau, jis buvo įsakmesnis, todėl Emilio atsakomasis elgesys ir įsitraukimas buvo dar mažesnis.
Emilio tėvai jam palikdavo labai mažai vietos žaidime, todėl nusisukimas ir neigiamo elgesio demonstravimas buvo jo vienintelis būdas išreikšti save. Ši emocinė jo patirtis buvo sustiprinta jo sensorinių iššūkių. Jo kūno nestabilumas ir nesaugumo jausmas nulėmė jo nuolatinį pasyvų negatyvą – nusisukti šalin vietoj trenkimo ar spyrio – jo jautrumas burnos srityje paveikė jo negatyvias su maistu susijusias patirtis. Galbūt jo miego sutrikimas taip pat buvo tam tikras pareiškimas tėvams. Atsiskirdamas nuo tėvų, Emilis duodavo sau erdvės, tačiau tuo pat metu prarasdavo galimybę išmokti inicijuoti mintis ir idėjas, nes tai vyksta tik santykyje su kitu asmeniu.
Terapinė programa skirta Emiliui, bedirbant su jo burnos ploto jautrumu ir kūno raumenų tonusu, telkėsi į darbą su berniuko tėvais, padedant jiems mokytis žaisti su savo sūnumi. Jiems reikėjo išmokti duoti Emiliui laiko atsakyti ir neužšokti jam už akių tai padarant už jį. Jiems reikėjo suteikti jam erdvės, kad jis mokytųsi inicijuoti. Palaipsniui abu tėvai išmoko teisingai įsitraukti į žaidimą su Emiliu. Kuo labiau jiems sekėsi, tuo labiau pats Emilis įsitraukdavo į žaidimą. Jis taip pat pradėjo demonstruoti tam tikrų vedlio savybių. Praėjus keliems mėnesiams vienos sesijos metu, jis užsidėjo ant rankos pliušinę banginio marionetę ir išžiojo jo burną. Vietoj to, kad uždominuotų žaidimą, kaip tai darydavo anksčiau, mama taip pat užsidėjo pliušinę marionetę ant rankos ir paklausė “Ko norėtum, bangini?” Tuomet ji kantriai laukė Emilio atsakymo. Berniukas atsakė, kad banginis alkanas. Vietoj to, kad pati pradėtų maitinti banginį, jo mama paklausė “ko jis norėtų valgyti?”. Emilis, puikiai imdamasis žodinės iniciatyvos, išvardino sąrašą valgių, kurių norėjo banginis. Šis paprastas ir trumpas žaidimas buvo didžiulis šuolis visos šeimos gyvenime. Vietoj to, kad Emilio mama kaskart jam sudvejojus sakytų ką daryti, ji perleido jam visą scenarijų ir įkvėpė jo iniciatyvumą tiesiog prisijungdama prie jo istorijos. Ji tapo jo dramos aktore, bet Emilis išliko režisieriumi.
Po kelių savaičių Emilis ir jo mama vėl žaidė tą patį žaidimą su banginiu. Šįkart banginis išspjovė maistą, kurį gavo. “Kaip banginis jaučiasi? Jis išspjovė savo maistą?”, paklausė ji. Emilis neatsakė. “Ką banginis norėtų veikti?”, ji vėl paklausė. Berniukas tuomet su banginiu pradėjo “ragauti” kiekvieną kambaryje esantį daiktą. Kai banginis nustojo kandžioti, jis nuvertė keletą žaislų nuo lentynos. Emilio mama stebėjo. Kai jis baigė ji pasakė “Ar banginis piktas, ar laimingas?” “Piktas”, pasakė Emilis. Tuomet jis nusišypsojo. Pirmą kartą berniukas išreiškė savo pyktį naudodamas žaidybines idėjas.
Emilio tėtis su juo žaidė panašiai. Panašiu laikotarpiu žaidimo sesijos metu, bežaidžiant su savo tėčiu, Emilis pastebėjo žibintuvėlį. “Kas čia?”, paklausė jis. Vietoj to, kad paimtų iš jo rankų žibintuvėlį, tėtis atsakė “pažiūrėkime ir išsiaiškinkime”. Jis parodė pirštu į jungiklį. Emilis pradėjo spausti jungiklį ir po kelių spustelėjimų, žibintuvėlis įsijungė. Tuomet jis nušvietė savo tėčio veidą ir šis pradėjo daryti įvairias grimasas. Tuomet jie apsikeitė – Emilio tėtis švietė berniukui į veidą ir šis keitė veido mimikas. Dėka šio trumpo žaidimo Emilis su tėčiu gerai prisijuokė. Jų veikla buvo šilta ir labai meili, ir pirmą kartą Emilis akivaizdžiai mėgavosi šiuo momentu.
Staiga berniukui kilo mintis. Jis pasakė savo tėčiui “Mane”, rodydamas į žibintuvėlį. Kai jo tėtis pašvietė berniukui į veidą, Emilis atsistojo žibintuvėlio šviesoje ir apsimetė esantis ant scenos. Visiems žiūrint, Emilis išdidžiai vaikščiojo. Publikai paplojus, jis vaidino toliau. Tai buvo milžiniškas žingsnelis. Pirmą kartą jis inicijavo sudėtingą drama, kurioje tėvai ir terapeutas buvo reikšmingi dalyviai. Dėka savo tėvų pastangų, jis po truputį atsivėrė plačiam emocijų pasauliui, stiprindamas savo bendravimo ir santykių kūrimo gebėjimus. Jis įtvirtino ankstesnius raidos gebėjimus ir sparčiai tvirtino 5-ąjį raidos gebėjimą.
Nuo teorijos prie praktikos: patarimai, padėsiantys lavinti sugebėjimus 5-ajame raidos gebėjime.
Tikslas – naudojantis simboliais ir idėjomis, atskleisti norus ir jausmus.
Tai laikas, kada jūs turite padėti vaikui pasakyti, ko jis nori ir ką galvoja, bei tapti jo įsivaizduojamo žaidimo kompanionu. Jūs galite vaidinti, naudojant pliušines marionetes, arba kalbėti su žaislais ir paprašyti savo vaiko juos apkabinti ar paduoti, pavyzdžiui, šuns kaulą. Taip pat jūs galite pradėti pokalbius apie jo norus ir troškimus, ir klausti tokių klausimų kaip “ko norėtum gerti, sulčių ar pieno?”. Jo atsakymas “noriu sulčių” galėtų būti palydėtas jūsų entuziastingo palinkčiojimo ir atsakymo “eikime ir pasiimkime jų. Sakyk, kur man eiti”. O jis atsakytų “Mama, čia”, rodydamas pirštu į šaldytuvą. Taip jis dar geriau supras, kad visi jo poreikiai gali būti patenkinti dėka jūsų abipusio santykio.
TAIP ir NE 5-ame raidos gebėjime
- NE. Nepasidarykite priklausomi nuo dėlionių, knygučių ar kitų struktūruotų žaidimų, filmukų ar televizijos laidų. Ieškokite kitų būdų, kurie galėtų įkvėpti jūsų vaiką generuoti daugiau minčių.
- TAIP. Praleiskite kuo daugiau laiko ant grindų, tapdami kokiu nors herojumi – meška ar burtininku – jūsų vaiko pasirinktame spektaklyje. Labai išraiškingai vaidinkite. Per šį personažą kalbėkite, žaiskite ir reikškite jausmus.
- TAIP. Palaikykite kuo ilgesnius pokalbius apie tai, kas jūsų vaiką domina. Kalbėkite apie naujus žaislus, mėgstamiausius ir neskaniausius patiekalus. Naudokite jo mėgstamą žaidimą, TV laidą ar filmuką kaip pokalbio temas, kad kuo ilgiau pavyktų išlaikyti pokalbį.
Žaidimai
Pakalbėkime. Besiremiant natūraliu jūsų vaiko interesu, pažiūrėkite kiek pokalbių ratų/pirmyn-atgal pavyks sukurti naudojant žodžius, frazes ar trumpus sakinius. Jūsų vaikui atsakius vienu žodžiu, išplėskite šį atsakymą į ilgą pokalbį. Pavyzdžiui, kai jūsų vaikas parodo į duris ir sako “atidaryti”, jūs galite atsakyti “Kas turėtų jas atidaryti?”. Greičiausiai jis atsakys “mamyte, atidaryti”. Jūs galite papurtyti galvą ir sakyti “Mamytė dabar negali, Kas dar?”. Greičiausiai jis pasuks galvą į tėtį ir sakys “Tėti, tu” .Tėtis tuomet gali atsakyti “Aš, ką?”. Kai vaikas vėl parodo pirštu į duris ir sako “Atidaryti, atidaryti”, tėtis gali prieiti prie jo ir sakyti “Ar gali padėti man jas atidaryti?”. Savo atsakymu jūsų vaikas uždarys šią ilgą verbalinio ir neverbalinio dialogo grandinę.
Apsimeskime. Tapkite šuniuku, kate ar superherojumi jūsų vaiko režisuojamame spektaklyje. Įsijauskite ir pažiūrėkite kiek ilgai jūsų vaikas žais su jumis.
Teksto šaltinis: S. I. Greenspan ir S. Wieder „Engaging Autism”, ICDL.com