Ar jūsų vaikas jau įgavo 1, 2 ir 3-iojo raidos tarpsnio gebėjimus? Į šį raidos etapą neskubėkite, jei bent dalinai jūsų vaikas neišlavinęs pirmų trijų etapų gebėjimų.

Stebėkite savo vaiką ir pabandykite užpildyti šią lentelę, kad sužinotumėte, kuriame apytiksliai raidos tarpsnyje yra jūsų vaikas

Plėskite pokalbio ratus, kad lavintumėte socialų problemų sprendimą.

Kai vaikas išmoksta elementarius abipusio bendravimo principus, labai greitai padaugėja pokalbio ratų, kuriuos vaikas inicijuoja ir uždaro. Kartu su šių pokalbio ratų skaičiumi auga ir jų sudėtingumas. Dar prieš kiek laiko jis atsakydavo į jūsų veiksmą vienu gestu, o dabar jau gali jungti gestus į sudėtingus atsakymus. Kai vaikas po tam tikro laiko pamato mamą, bėga pas ją, ištiesia rankas į viršų ir džiaugsmingai spygteli – tai eilė gestų, kurie dar visai neseniai buvo neįmanomi.

Tai raidos etapas, kuriame vaikas įgauna žodyną, padedantį išreikšti jo norus. Tai ne žodžių, o gestų žodynas, bet jų sąsajos padeda išreikšti gana sudėtingas mintis ir idėjas. Pavyzdžiui, kai vaikas alkanas, jam nebereikia laukti, kol tėvai pasiūlys maisto. Dabar vaikas pats gali nusivesti Tėvelį už rankos prie šaldytuvo ir pirštu parodyti tai, ko nori. Kai vaikas supyksta ant savo brolio dėl paimto iš jo žaislo, jis gali spirti, trenkti ir bandyti atimti žaislą, o ne vien tik verkti. Taip pat gali eiti ieškoti paimto žaislo brolio kambaryje ir suradus parsinešti jį atgal į savo žaidimą. Kai vaikas džiaugiasi savo tėvais, jis gali atbėgti pas juos, meilintis, apkabinti ir bučiuoti, o ne vien tik jiems šypsotis. Kai vaikas supyksta ant tėvų ar nuliūsta, leidžia tai suprasti savo ilgesingu žvilgsniu arba nubaudžia juos, demonstruodamas šaltą santykį.

Augantis vaiko gestų žodynas padeda jam įvairesniais būdais išrekšti save, o išaugusios išraiškų galimybės skatina kūrybiškumą. Dabar vaikui nebereikia tiksliai atkartoti savo tėvų veiksmų. Dabar jis gali pridėti savus žaidimo elementus, arba gali mėgdžioti savo mamos mimikas, jas paįvairinant savomis veido išraiškomis. Šie nauji gestai ir bendravimo įgūdžiai suteikia vaikui daugybę būdų išreikšti savo asmenybę. Tokiu būdu vis labiau skleidžiasi vaiko unikalumas ir asmuo. Taip pat sudėtingėja vaiko savęs suvokimas. Dabar vaikas supranta, kad tam tikrų gestų ir veiksmų seka gali komunikuoti savo šiltus jausmus arba pyktį kitam asmeniui. Vaikas šiame etape geba reikšti daug jausmų, o tai daro naudodamasis plačiu elgesio ir gestų žodynu.

Vaikas vis daugiau naudoja savo augantį neverbalinės komunikacijos žodyną, taip pat atsakinėja sudėtingėjančius savo tėvų neverbalinius prašymus, todėl kartu su savo tėvais vaikas įsitraukia į vis ilgesnius neverbalinius gestų pokalbius. Sukuriama 20, 30 ar net 40 pokalbio ratų, ir kiekvienas iš jų vis labiau plečia vaiko savęs suvokimą. Dabar vaikas supranta, kad jo AŠ susideda iš unikalių veikimo ir elgesio būdų, o ne tik iš pavienių atsakymų į komunikaciją.

Taip pat vaikas vis labiau supranta kitų asmenų unikalaus elgesio bruožus. Iš tėvų duodamų ženklų ir jų gestų vaikas supranta ar jis yra saugus ar pavojuje, ar jam pritariama ar ne, ar jį priima ar atstumia, ar jį gerbia ar žemina. Dar prieš pradedant vartoti žodžius vaikas kartu su savo tėvais sukuria svarbius dialogus, gvildenančius svarbiausiais aplinkinio pasaulio klausimus. Vaikas formuoja savo charakterio savybes, lūkestį kitiems bei savęs suvokimą. Formuojasi bejėgiškumo ir atkaklumo bruožai, vaikas pradeda formuoti savo lūkestį meilei ir pagarbai, žalai ar įsiskaudinimui.

Šie augantys ženklų ir gestų dialogai yra preliudija kalbai. Dėka augančios bendravimo patirties vaikas gali kurti savo kalbos pamatą. Šiame etape vaikas pradeda mėgdžioti savo tėvų tariamų žodžių garsus. Šiame etape dažniausiai atsiskleidžia ir bendravimo sunkumai. Tai įvyksta gerokai prieš tai, kai pasimato realus kalbos trūkumas. Jei tarp 12-20 mėnesių jūsų vaikas nekomunikuoja sudėtingais ženklais ir gestais, pavyzdžiui, neima jūsų rankos ir nesiveda prie durų, išreikšdamas norą žaisti lauke, arba netraukia jūsų, norėdamas kartu surasti žaislą, tuomet jam reikalingas išsamus įgūdžių įvertinimas. Dažnai, kai vaikas netaria žodžių, specialistai ir tėvai svarsto ar dar palaukti, ar verčiau imtis išsamaus įvertinimo. Tačiau, nepaisant to ar vaikas kalba, jei jis komunikuoja gestais ir ženklais, aprašytais anksčiau, jūs galite laukti ir žiūrėti kaip viskas klostysis toliau. Tačiau jei vaikas neįsitraukia į tokius neverabalinius “pokalbius”, laukti būtų žalinga.

Gebėjimas save reikšti kitiems suprantamais veiksmais ir gestais formuoja vaiko motorinius gebėjimus bei motorinių veiksmų planavimo gebėjimus. Tam, kad atskleistų kitiems savo norus ir ketinimus, vaikas iš pradžių turi suorganizuoti savo veiksmus. Šie veiksmai turi sudaryti loginę seką, taip pat vaikas turi išmokti suprasti kitų žmonių atliekamą panašių veiksmų seką. Augant džiaugsmui pasauliu ir suvokimui apie jį, taip pat auga ir kognityvinis jo pažinimas. Vaikas jau supranta, kad tėčiui pasislėpus už užuolaidos, jis neišnyksta. Dabar jis jau gali atitraukti užuolaidą ir jį surasti.

Būdamas trejų metukų Andrius atrodė kaip jokio tikslo neturintis vaikas. Jis pakeldavo žaislą ir jį numesdavo, eidavo prie kito, pažiūrėdavo į jį, nubėgdavo prie lango ir pradėdavo šaukti, norėdamas išeiti į lauką. Jei jo mama neleisdavo į lauką, jis pratrūkdavo pykčiu ir nenuraminamai verkdavo. Toks atsitiktinis, sąryšio neturintis elgesys apibūdino šį vaiką. Bet labiausiai Andriaus tėvus neramino tai, kad jis visai nesidomėjo jais. Jis ateidavo pas juos greito apsikabinimo, bet nepasilikdavo glėbyje ilgiau nei kelias sekundes. Tuo metu jis gebėdavo sukurti du arba tris pokalbio ratus – pažvelgdavo tėčiui į akis, arba atsakydavo mamai ir padėdavo savo galvą jai ant kelių, kad galėtų jį paglostyti, arba paimdavo labiau norimą žaislą. Bet dar prieš jiems pabandant įtraukti jį žaidimą, jis pabėgdavo ir tęsdavo savo betikslį klaidžiojimą po kambarį. Po trijų minučių jis kartais sugrįždavo, bet tik kelioms sekundėms. Andriaus tėvai taip pat buvo sunerimę dėl jo skurdaus žodyno. Negana to, jis jiems atrodydavo nerangus, nekoordinuotas ir fiziškai nestabilus.

Išsamus tyrimas atskleidė, kad Andrius turi fragilios X chromosomos sindromą. Jis turėjo girdimojo suvokimo sunkumų, o tai jam trukdė suvokti garsus. Jis nesuprasdavo savo tėvų sakomų žodžių, net džiaugsmingi valio ar raminantis niūniavimas jam buvo sunkus suvokimo uždavinys. Jis taip pat sunkiai planavo savo motorinius veiksmus, o tai jam trukdė iš esmės perprasti veiksmų sekas. Andriui buvo ne tik sunku pačiam suorganizuoti savo veiksmų seką, bet taip pat ir perprasti kitų žmonių atliekamų veiksmų ar skleidžiamų garsų seką. Kai jo tėvai naudodavo ženklus, papildytus žodžiais, pavyzdžiui, „nusileisk į pirmą aukštą ir ateik valgyti“ arba „susitvarkyk savo žaislus“, jis tiesiog jų nesuprasdavo. Jų bendravimas jam buvo painus trukdis. Jis mylėjo savo tėvus ir troško jų meilumo, todėl vis prieidavo prie jų. Tačiau tik jam priėjus, tėvai pradėdavo rodyti ženklus, skleisti garsus, kurie Andriui buvo tikra painiava (o dažnai ir tikra jutiminė perkrova) – tai jį skatino atsitraukti.

Po to, kai Andrius buvo įvertintas, vienas terapeutas jo tėvams parodė keletą technikų, kurios turėjo padėti prailginti santykio su Andriumi laiką. Terapeutas patarė, kad reikia ir toliau Andriui rodyti dėmesį, tačiau svarbu neperkrauti jo informacija. Kai jis ateidavo apkabinti savo tėvų, jie turėdavo tik šiltai nusišypsoti ir jį apkabinti. Kai jis pasprukdavo iš jų glėbio, jie turėdavo toliau šiltai šypsotis ir tiesiog pasakyti “Dar” arba “noriu apsikabinti” bei ištiesti savo rankas. Arba jiems reikėjo nueiti pas Andrių ir naudojant savo rankas, švelnų balsa, veido išraiškas pasiūlyti dar vieną apkabinimą.

Andriaus tėvai naudojosi šiais patarimais ir per ateinančius keletą mėnesių Andrius apsikabindavo, tada pabėgdavo, bet greit sugrįždavo atgal. “Noriu apsikabinti” tapo žaidimu, kurį Andrius galėjo kontroliuoti ir akivaizdžiai labai mėgo. Vien savo šypelėjimu jis priversdavo tėvus išskėsti savo rankas ir pasakyti “noriu apsikabinti”, o tada jau berniukas bėgdavo į jų glėbį

Tuomet terapeutas pasiūlė praplėsti žaidimą: “Išplėskite pokalbio ratų skaičių nuo trijų iki dešimt. Kai Andrius jus apkabina, sakykite, ‚dabar koją‘ arba ‚apkabinti koją‘ ir parodykite pirštu į koją. Pažiūrėkite ar jis norės apkabinti jūsų koją. Kai jam tai pasidarys įprasta, galbūt jūsų rankos užsinorės apkabinimo. Pažiūrėkite kaip ilgai jums pavyks žaisti tokį žaidimą. Galbūt jis parodys pirštu į savo koją, kad ją apkabintumėt, o gal nusišypsos ir pasakys ‚Ne‘. Bet kokiu atveju, jūs inicijuosite ir uždarinėsite pokalbio ratus.“

Per kelis ateinančius mėnesius Andrius ir jo tėvai išplėtė žaidimą “Noriu apsikabinti” ir pradėjo apkabinti rankas, kojas, kelius ir pėdas. Jie sukurdavo aštuonis, devynis ar dešimt pokalbio ratų vienu metu. Tuo pat metu Andriaus tėvai buvo susitelkę į savo skleidžiamus garsus ir daromus gestus, kad šie nebūtų energingi, bet labai aiškūs. Vietoj to, kad sakytų “Andriau, prašau nusileisk žemyn vakarienei”, jie sakydavo “Andriau, valgykime”. Vietoj to, kad sakytų “Ar nori sūrio ant sumuštinio?”, jie parodydavo pirštu į sūrį ir sakydavo “žiūrėk, sūris!”. Jie taip pat bandydavo savo veidu ir kūnu iliustruoti sakomus žodžius.

Andrius labai greitai sureagavo į savo tėvų naująjį žodyną. Per ateinančius šešis mėnesius jis pradėjo inicijuoti su jais daugiau veiklų ir šiltą santykį, sėdėdavo ant jų kelių ir tyliai žaisdavo apsikabinimų žaidimus, savo ženklais ir veiksmais atsakydavo į jų paprastą neverbalinį kalbinimą. Jis įprastai sukurdavo dešimt ar dvylika pokalbio ratų iš eilės ir tai darydavo daug labiau įsitraukęs į santykį, demonstruodavo daugiau džiaugsmo ir visa šita santykio seka trukdavo ilgesnį laiko tarpą. Jis taip pat pradėjo daugiau mėgdžioti savo tėvų daromų garsų, daugiau jais varijuodavo. Andrius ne tik mokėsi sudėtingesnės neverbalinės komunikacijos, bet taip pat jis lavino savo gebėjimus, reikalingus turtingesnės kalbos raidai.

Būdama trejų metukų amžiaus Liucija buvo daug sudėtingesnio būdo nei Andrius. Ji buvo labai energinga ir užsispyrusi, todėl tėvams buvo sunku ją sukontroliuoti. Ji taip pat betiksliai bėgdavo nuo daikto prie daikto, bet vietoj to, kad tyliai juos tyrinėtų, ji siautulingai puldavo į daiktus, dažnai palikdama visa eilę sulūžusių daiktų. Dėl kalbos trūkumo ji tiesiog bėgiodavo skleisdama įvairius garsus ir nekreipdama dėmesio į savo tėvų prašymus ateiti ir apsikabinti. Liucija įsitraukdavo į labai riboto pobūdžio santykį su savo tėvais. Ji imdavo iš jų rankų daiktus, rodydavo pirštu į daiktus, kurių ji norėjo, ji trankydavo duris, televizorių, šaldytuvą, išreikšdama savo norus. Bet kai tik ji gaudavo norimą daiktą, ji vėl tuoj pat įsisukdavo į nerimo ir judesio sūkurį.

Liucijai buvo diagnozuotas dėmesio ir kalbos sutrikimas. Ergoterapeutas, kuris koncentravosi į unikalius Liucijos iššūkius, paaiškino jos tėvams, kad jų dukros nuolatinis chaotiškas judėjimas dalinai kyla iš jos nejautros tam tikriems stimulams. Dėl to, kad jos kūnas nuolatos reikalavo jaudrinimo, ji bandė tai pasiekti visais įmanomais būdais. Bėgimas, lietimas, spaudimas ir mylavimas buvo tai, ko jos kūnui labai reikėjo (taktilinis ir propriocepcinis stimuliavimas). Terapeutas patarė tėvams įtraukti kuo daugiau tokio pobūdžio veiklų į savo žaidimus su Liucija. Tėvams buvo patarta žaisti kuo daugiau žaidimų, kurių metu jie šokinėjo, bėgiojo, kutendavo, galinėdavosi ir tiesiog judėjo erdvėje kartu su savo dukra. Toks žaidimas padėdavo Liucijai gauti  reikiamą jutiminio dirginimo kiekį.

Terapeutas taip pat paragino Liucijos tėvus prailginti jos santykį su jais. “Kai ji tranko į duris, norėdama išeiti į lauką, neatidarykite durų taip paprastai, apsimeskite, kad nesupratote ir jai reikia labiau paaiškinti ženklais, ko ji nori. Pabandykite išplėsti jūsų pokalbį nuo trijų iki dešimties pokalbio ratų”.

Kaskart Liucijai trankant duris ir norint išeiti lauk, jos tėvai apsimesdavo nieko nesuprantantys. Jie žvelgdavo į ją klausiančiu žvilgsniu. Tuomet ji trenkdavo vėl į duris, o jie bandydavo stumti uždarytas duris, tarsi tai buvo jos norėtas veiksmas. Ji trenkdavo dar smarkiau. Jos tėvai toliau vaizduodavo nesuprantą, ką daryti. Pagaliau, Liucija paimdavo jų ranką ir padėdavo ją ant durų rankenos. “Aaaaa…” atsakydavo tėvai, “tu nori, kad atidaryčiau duris?”. Tuomet Liucija pradėdavo šokinėti aukštyn žemyn.

Iš pradžių šie pratimai visiems buvo gana erzinantys ir pilni įtampos. Atrodydavo, kad Liucija tuoj praras visą kantrybę, o tėvams buvo sunku matyti, kaip ji nervuojasi. Bet jie matė, kad ši strategija pasiteisina, kaskart jiems veikiant tokiu būdu, Liucija kartu su jais sukurdavo 8-10 pokalbio ratų iš eilės. Jie pradėjo taikyti šią strategiją kitose situacijose. Kai Liucija norėjo tam tikro žaislo ar sausainio, jie apsimesdavo, kad nesupranta, pasiūlydami jai kitą, o ne norimą daiktą. Arba apsimesdavo, jog nežino kaip atidaryti sausainių dėžutę, iki kol Liucija sukurdavo septynis, aštuonis ar net devynis pokalbio ratus apie tai, ko ji nori. Jos tėvai nuolat tai darydavo labai jautriai, šiltai ir ją be galo palaikydavo. Viso derybų proceso metu jie dovanojo Liucijai labai šiltą ir gyvą žvilgsnį. Jie taip pat paįvairindavo šiuos “pokalbius” savo animuotomis veido išraiškomis. Jie labai juntamai išreikšdavo savo meilę Liucijai, tuo pačiu sukurdami situacijas, kuriose reikėjo daugiau jos pastangų.

Po kelių mėnesių Liucija tapo įprasta bendrauti su savo tėvais, įsitraukiant į vis ilgesnius pokalbius. Taip pat jos tėvai nuolat jai kalbėjo apie tai, ką jie supranta: ”tu nori sausainio? Gerai. O, ne šito? Kurio sausainio? A.. su šokolado gabaliukais?” Kartais Liucija imituodavo girdimus garsus iš savo tėvų. Kartais ji ištardavo “Sio – sio” imituodama žodį sausainis. Suteikdami Liucijai tokią plačią ir emocionalią bendravimo patirtį, jos tėvai sukūrė pamatą jos kalbiniams gebėjimams. Jų atkaklumas, padedant jai plėsti pokalbio ratų skaičių, padėjo jai vystyti ketvirtojo raidos tarpsnio gebėjimus bei gebėti geriau sutelkti dėmesį.

Nuo teorijos prie praktikos. Patarimai, padėsiantys praktikuoti 4-ąjį raidos etapą

Tikslas: Gebėti komunikuoti, naudojant ilgą emocinių signalų ir gestų seką

4-ojo raidos tarpsnio TAIP ir NE

  • TAIP. Kuo ilgaiu įsitraukite į veiklą, patinkančią jūsų vaikui
  • TAIP. Tyrinėkite vaiko juntamus jausmus: malonumas, nenumaldomas džiugesys, smalsumas, pyktis, gynyba, ribų nustatymas
  • TAIP. Provokuokite savo vaiką, kad jis patirtų kuo įvairesnius jausmus vienoje žaidimų sesijoje, tai padės vaikui suprasti, kad jausmai yra jo dalis.
  • TAIP. Pasakykite savo vaikui, kokio elgesio iš jo tikitės. Darykite tai žaismingai, tačiau tvirtai, kaip policininkas, naudokite ryškias veido mimikas, kūno laikyseną, raiškingą balso tembrą
  • TAIP. Provokuokite savo vaiką, kad jis spręstų kuo daugiau sudėtingų situacijų savo aplinkoje, pavyzdžiui žaiskite slėpynes.
  • TAIP. Prašykite savo vaiko, kad parodytų ženklais tai, ko jis nori.
  • NE. Niekada nedėkite savo vaikui etiketės “geras” ar “blogas”.
  • NE. Nesusitelkite tik į dėliones, kaladėles arba žaislus, kuriuose paspaudus mygtuką, kažkas įvyksta.
  • NE. Neužsiimkite disciplinos įdieginėjimu savo vaikui ir nenorėkite kontroliuoti viso jo elgesio.

Mokykitės spręsti sudėtingas situacijas. Provokuokite savo vaiką, kad jis bendradarbiautų su jumis ir spręstų iškilusias problemas, ne tik tokias, kurios sudomina, kai jis žaidžia vienas, bet ir tokias, kurias jūs jam pristatote. Komunikuokite gestais ir ženklais, kai sprendžiate šias problemas, įtraukite garsus ar žodžius, veiksmus, tokius kaip vienas kito traukimą kažkuria linkme.

Žaidimai, padėsiantys išlavinti 4-ąjį raidos etapą.

Žaidimas „Dirbam kartu“. Pasižymėkite, kuo jūsų vaikas natūraliai domisi – lėlės, pliušiniai žaislai, sunkvežimiai, kamuoliai ir t.t. – ir naudojant vaiko mėgstamiausią žaislą sukurkite uždavinį, kurį turėsite išspręsti kartu. Pavyzdžiui, mėgstamiausias meškis „pabėgo“ ir „užlipo“ ant aukščiausios lentynos. Jūsų vaikui reikės ištiesti rankas į viršų, ir duoti jums ženklą, kad pakeltumėte jį ir padėtumėt pasiekti, o jūs džiugiai prisijungsit. Toks paprastas žaidimas padės inicijuoti ir uždaryti daugybę pokalbio ratų, tuo pat metu sprendžiant jums iškilusį uždavinį.

Mėgdžiojimas. Imituokite savo vaiko garsus ir gestus ir žiūrėkite ar prikviesite jį mėgdžioti jūsų linksmas veido mimikas, garsus, judesius ir šokio žingsnelius. Galiausiai į žaidimą pridėkite prasmingus žodžius, kurie galėtų pagelbeti vaikui iškomunikuoti savo poreikius, pavyzdžiui „sultys“.

Teksto šaltinis: http://www.icdl.com/DIR/fedcs/capacity-4