Kartu su augančiu domėjimusi pasauliu auga ir labai ypatinga meilė santykiams tarp žmonių. Ir tai ne bet kokie santykiai. Pirmenybę kūdikis teikia savo artimiausiems žmonėms, tėvams. Kūdikis išskiria juos kaip svarbiausius savo gyvenimo objektus ir padeda jiems suprasti, kad jie yra ypatingi. Kai jie atsiduria kūdikio regimojoje zonoje, jis nušvinta, pasižiūri jiems į akis ir nusišypso. Šie pilni šypsenų ir džiaugsmo momentai tai ženklas, kad tėvai ir kūdikis išgyvena tikrą įsimylėjimą. Jie kartu atranda ir gilina atsiradusį artumą tarp jų. Šis artumas tai visų ateities santykių pagrindas. Tai moko kūdikį, kad šiluma ir meilė santykiuose egzistuoja ir santykiai su žmonėmis būna džiaugsmingi. Vaikas, kuris išmoksta šių dalykų su savo tėvais, sukuria svarbų pamatą ir gali toliau mokytis apie meilingą santykį per visą savo gyvenimą.

Šio raidos tarpsnio gebėjimų išlavinimas įtvirtina motorinius, kognityvinius ir kalbos įgūdžius. Kūdikis išmoksta panaudoti savo kūną, kad galėtų sulaukti veido mimikos ar prisilietimo iš savo tėvų. Tai gali būti akių kontaktas ar pakutenimas. Kūdikis išmoksta peržvelgti savo pasaulį, atpažinti jam žinomus daiktus ar veidus ir išlaikyti  dėmesį jiems 30 s ar daugiau. Jis išmoksta atpažinti garsus ir žmonių balsus, ypač tėvų balsą. Visi šie gebėjimai formuoja pagrindą vėlesniems kalbėjimo, mąstymo ir judėjimo įgūdžiams.

Nuo gimimo Gita buvo labai jautri garsui ir prisilietimui (daktarai vėliau atrado, kad ji taip pat turėjo girdimojo suvokimo problemų). Skambantis telefonas, lojantis šuo, jos brolio verksmas jai buvo nepakeliamai intensyvus garso šaltinis. Net švelnus jos mamos balsas erzindavo ją. Kai tėvai ją paimdavo ant rankų, glostydavo ar dainuodavo, tikėdamiesi ją nuraminti, girdimojo ir lytėjimo jutimų perkrova sąlygodavo Gitos visišką sumišimą ir paniką. Gitos tėvai nežinojo ką daryti. Jų pirmasis vaikas buvo labai lengvo būdo. Jis čiauškėdavo, šypsodavosi ir juokdavosi be didelių savo tėvų pastangų. Kas su Gita buvo ne taip? Kas buvo ne taip su jais? Jie jautėsi siaubingai atstumti, todėl palaipsniui pradėjo vis daugiau laiko leisti su jų vyresniuoju vaiku ir vis mažiau su „piktąja Gita“. Jie nenorėjo jos nepaisyti, jie tiesiog nežinojo, ką daryti kitaip. Labiau už viską jie norėjo, kad ji žvelgtų į juos ir šypsotųsi, bet tai buvo mažiausiai jai įmanomas veiksmas. Gitai būnant septynerių mėnesių, kai dauguma kūdikių jau išgyvena įsimylėjimą su savo tėvais, Gitai vis dar būdavo sunku nusišypsoti ir jaustis laiminga.

Gitos močiutė gyveno netoliese ir buvo neįtikėtinai kantri moteris, kuri norėjo praleisti daug laiko su šiuo neramiu kūdikiu. Ji įsodindavo Gitą į vaikišką kėdutę, pasidėdavo ją akių lygyje ir žaisdavo „Matau tave“ žaidimą. Jo metu ji „įeidavo“ į mergaitės pasaulį tai iš dešinės, tai iš kairės, iš už servetėlės. Ji rodydavo Gitai žaislus, spalvotas knygutes ir tyliai niūniuodavo. Kartais ji vaikišką kėdutę padėdavo ant žemės, švelniai siūbuodavo ir megzdavo. Tai darydama ji žvelgdavo į Gitą mylinčiu žvilgsniu ir kraipydavo veidą linksmomis mimikomis. Gita atsakydavo į šiuos gestus. Ją ramindavo švelnus ritmas vaikiškoje kėdutėje. Jai taip pat patiko močiutės veido mimikos ir ryškūs paveikslėliai. Jos močiutė intuityviai naudojo paprastus garsinius ritmus, kartodavo paprastus garsus, tokius kaip „bababa“, ir vengdavo sudėtingesnių garsų dainelėse. Laikui bėgant Gita pradėjo žiūrėti savo močiutei į akis ir greitai ji pradėjo šypsotis. Močiutė padėdavo Gitai naudoti savo stipriuosius jutimus ir vengdavo jos jautrių jutimų. Tokiu būdu močiutė kvietė Gitą į artumo kupiną santykį. Ji instinktyviai atrado būdus, kurie padėjo nestimuliuoti Gitos jutiminio jautrumo ir taip padėjo Gitai įgyti 2-ojo raidos tarpsnio gebėjimus. Matant Gitos reakciją į tokį močiutės elgesį, Gitos tėvai buvo padrąsinti elgtis kaip močiutė ir ėmėsi panašių žaidimų.

Ne tik kūdikiai turi išmokti artumo. Daugeliui vyresnių vaikų taip pat nepavyksta išlavinti šio gebėjimo, nes jutiminės informacijos nesuvokimas labai smarkiai paveikia jų gilų santykį su tėvais, artimiausiais žmonėmis. Šis santykis jiems kartais būna labai blaškantis, baisus ar net skausmingas. Nepaisant vaiko amžiaus, kantrus artimiausių žmonių darbas gali labai smarkiai paveikti vaiko gebėjimą patirti artumą santykyje.

Kai Jonui buvo du su puse metų, atrodė, kad jis be galo mėgsta žaisti su sunkvežimiais, tačiau tai galėjo daryti tik vienas, netrukdomas ir nuolat kartodamas tuos pačius veiksmus žaidime. Jis dar nekalbėjo ir jo tėvai buvo ne veltui sunerimę. Kaskart kai Jono tėtis bandydavo žaidime prisijungti, Jonas griebdavo sunkvežimius iš tėčio rankų ir atstumiančiai atsukdavo nugarą. Jono tėtis nuliūsdavo ir dar įnirtingiau bandydavo prisijungti. Jono sunkvežimiams jis statydavo tiltus ir tunelius, arba iš šono duodavo tokius nurodymus kaip „važiuok čia!”. Jonas atkirsdavo visus savo tėčio mėginimus. Kuo labiau tėtis stengėsi, tuo labiau Jonas nuo jo atsiribojo. Galiausiai Jonas pradėjo apskritai vengti savo tėčio. Apžiūros metu Jonui buvo diagnozuotas įvairiapusis raidos sutrikimas.

Dalis Jono gebėjimų įvertinimo metu buvo orientuota į tai, kad suprastume, kodėl jis buvo taip linkęs atsiriboti. Išsamus stebėjimas atskleidė, kad Jonas buvo neapsakomai jautrus lytėjimui ir jam sunkiai sekėsi motorinių veiksmų planavimas. Taip pat Jonui buvo sutrikęs girdimasis suvokimas. Jis iš visų jėgų stengdavosi išlikti susikaupęs ir išvengti jutiminės perkrovos, dėl to norėdavo viską kontroliuoti ir visiškai vengdavo bendrų veiklų su kitais. Buvo pasiūlyta keletas būdų, kurie turėjo padėti Jonui ir jo tėčiui pradėti kurti santykį.

Vietoj to, kad priverstinai trauktų Joną į veiklą, jo tėtis turėjo sukurti saugią aplinką, kurioje Jonui būtų saugu pačiam prieiti prie savo tėčio. Pirmiausia, Jono tėčiui reikėjo išmokti tyliai stebėti Joną iš šalies, kai jis žaisdavo su sunkvežimiais. Jis galėdavo entuziastingai vieną ar du kartus pakomentuoti, parodyti kokį nors ženklą su savo mašina, bet jam nebuvo galima duoti nurodymų ar perimti žaidimo vedimą. Tėtis turėjo tarsi prisivilioti Joną ir siekti jo dėmesio. Jono tėtis atrado, kad geriausias būdas praturtinti jo žaidimą buvo iš lėto įdomiai artintis prie jo su daiktu, kuris jam galėtų būti reikalingas žaidime ir neduoti jo iš karto. Po kelių savaičių Jonas pradėjo tam tikrą žaidimo laiką žaisti veidu į tėtį, nebenusisukdavo. Tuomet jo tėtis pradėjo naudoti savo sunkvežimį, kad paskatintų jų bendrą žaidimą. Tėtis žaidė su sunkvežimiu atskirai, imitavo Jono žaidimo veiksmus arba komentavo nelandžiais pasakymais, tokiais kaip: „ar gali mano mašina važiuoti šalia tavosios?“. Jonas į jį vis pažvelgdavo, bet toliau žaidė vienas. Tačiau iš lėto Jonas žaisdavo vis arčiau savo tėčio, arba leisdavo tėčio mašinai sekti jo mašiną. Vieną dieną Jonas atsisėdo žaisti šalia savo tėčio. Įpusėjus žaidimo laikui jis keliems momentams pasilenkė prie savo tėčio. Jono tėtis buvo sujaudintas, bet vietoj to, kad paliestų Joną ir taip jį išgąsdintų, jis tik nusišypsojo ir pasakė „labas“. Per ateinančias kelias savaites Jonas vis dažniau pasilenkdavo prie tėčio, o kartais parodydavo tėčiui, kur jam važiuoti su jo sunkvežimiu. Tuomet vieną dieną Jonas atsitrenkė su savo sunkvežimiu į tėčio sunkvežimį. Kvietimas! Jo tėtis paėmė savo sunkvežimį ir trenkė jį į Jono. Jonas nusijuokė. Tuomet jo tėtis padarė kai ką netikėto. Jis savo sunkvežimiu privažiavo prie pat Jono sunkvežimio, tačiau paskutinę minutę neatsitrenkė ir pavažiavo atgal. Jonas vėl nusijuokė. Jam patiko ši staigmena. Po kelių mėnesių tokio pačio žaidimo Jonas pabandė nustebinti savo tėtį – jis privažiavo su sunkvežimiu, sustabdė jį, paslėpė jį už nugaros ir vėl ištraukė. Po kelių mėnesių Jono tėtis ištiesė Jonui ranką su sunkvežimiu, tačiau vietoj to, kad būtų jį paėmęs, Jonas užlipo savo tėčiui ant kelių. Šitaip jis galėjo apžiūrėti sunkvežimį iš arčiau. Besėdint kartu ir apžiūrint sunkvežimį, jie išgyveno savo pirmą tikro artumo akimirką. Būnant kantriu (nors kartais tai būdavo labai skausminga) ir besekant Jono vedimu žaidime, jo tėtis sukūrė Jonui saugumo pojūtį ir dėl to jis galėjo pradėti kurti santykį su savo tėčiu. Apžaidžiant visą berniuko pasipriešinimą, jo tėtis jam padėjo įveikti antrąjį emocinės  raidos  etapą.

Jonas turėjo ir kitų iššūkių. Jam reikėjo logopedo pagalbos, taip pat ergoterapijos užsiėmimų, kurie turėjo padėti jo motoriniams įgūdžiams. Pati pagrindinė užduotis buvo padėti jam reguliuoti savo pojūčius tam, kad jis galėtų įveikti pirmąjį raidos etapą.

Nuo teorijos prie praktikos. Patarimai, padėsiantys jūsų vaikui išlavinti antrojo raidos etapo gebėjimus.

Tikslas: Įsimylėti vienas kitą

  • Sekite savo vaiku ir jo pomėgiu, nepaisant to, kuo jis/ji domisi.
    • Kodėl? Nes jūsų vaiko pomėgis yra langas į jo emocinį ir intelektinį pasaulį. Stebint, kas džiugina jūsų vaiką, ir kokie jo natūralūs pomėgiai, suprasite, kas jį džiugina ir motyvuoja. Jūsų vaikas turi pačius tikriausius jausmus, pomėgius ir norus. Jūs tapsite daug artimesnis savo vaikui, jei jis matys, kad gerbiate tai, kas jam rūpi, ar noriai prisijungiate į jo mėgstamą veiklą. .
    • Bet jei mano vaiko pomėgis neįprastas arba toks, kokio nesinorėtų skatinti? Tai netūrėtų jūsų jaudinti šiuo metu, nes pradžioje vienintelis būdas priartėti prie jūsų vaiko, tai prisijungti jo mėgstamoje veikloje, nepaisant to, kokia keista ji bebūtų. Svarbu suprasti, kad nesvarbu, ką jūsų vaikas daro, tai teikia jam džiaugsmo, ir patyrinėkit ar galite jo mėgstamą veiklą praplėsti, pagilinti ir paversti ją jūsų santykio priežastimi.
    • Sekti savo vaiku, tai nereiškia apsiriboti ir daryti tik tai, ką jis daro! Po to, kai prisijungsite prie savo vaiko ir darysite tą patį ką ir jis, po to, kai įžengsite į jo pasaulį, galite pavilioti jį į santykį. Svarbiausia padėti savo vaikui jaustis saugiam, ramiam ir gebančiam priimti visus jutimus jūsų bendrame pasaulyje. Supraskite, ką jūsų vaikas gali šiandien, ir po truputį, išlaikant saugumo pojūtį, plėskit jo gebėjimų ribas savo veikloje. Kaskart jūsų vaikui išsiderinus, tapus nervingu ar atsiskyrusiu, grįžkite savo veikloje žingsneliu atgal, kur jis vėl jausis saugus ir pradėkite iš naujo, tačiau lėčiau ir svarbiausia tegul tai teikia džiaugsmą jums abiems.
    • Jūs suprasite, kad jūsų vaikas yra pilnai įsitraukęs į santykį ir veiklą su jumis, kai pamatysite tą stebuklingą akių žibėjimą.

Šio raidos tarpsnio eigoje, jūsų vaikas vis labiau susitelks į jus ir kitus žmones, objektus, esančius aplink jį. Jūsų maloni užduotis šiame etape – tai skatinti kuo daugiau malonių jausmų tarp jūsų ir jūsų vaiko. Emocinis ryšys ir prisirišimas labai svarbūs, nes jūsų vaikui pradedant save sieti su jumis ir reikšti jums meilius jausmus, taip pat vystosi motoriniai, sensoriniai, kalbos ir kognityviniai gebėjimai. Šis įsimylėjimo etapas dažniausiai suteikia prasmę visiems šiems gebėjimams. Pavyzdžiui, kai jūsų vaikas geba tiesti ranką ir kažko siekti, daug daugiau šansų, kad jis tai darys dažniau, jei jam šis objektas bus įdomus ar teikiantis malonumą. Vaiko pasaulyje nėra nieko įdomesnio nei jūs. Ir ši meilė toliau skatins jūsų vaiką siekti, sugriebti  jus ir galiausiai ateiti iki jūsų – jo susižavėjimo objekto.

Kaip suprasti, kad jūsų vaikas jus įsimyli:

  • Į jūsų šypsena atsako savo didele šypsena
  • Skleidžia garsus ar judina savo lūpas, rankas, kojas, visą kūną tuo pačiu ritmu kaip jūsų kalbinimas.
  • Atsipalaiduoja arba įsipatogina, jei laikote ir sūpuojate
  • Guguoja, kai jį laiko, liečia, žiūri į jį ar kalbina.
  • Susidomėjęs ir susijaudinęs laukia, kad vėl pamatytų jūsų veidą ar išgirstų balsą.
  • Atrodo sunerimęs ar liūdnas, kai vidury žaidimo atsitraukiate.

Yra daugybė būdų, kurie padės įsimylėti. Kartais, kad meilė sužydėtų, reikia laiko, nes šiame kelyje pasitaiko daug kliūčių. Svarbiausia, kad patiriamas artumas po truputį augtų. Jūs turite begalę laiko, kad įtvirtintumėte mylintį bendravimą su savo vaiku. Svarbu aktyviai emocionaliai įsitraukti.

Jūsų vaikas natūraliai gali labiau mėgti tam tikrus jūsų atliekamus veiksmus ir rodyti daugiau džiaugsmo, kai jūs, bendraujate su juo:

  • Naudodamas tai aukšto, tai žemo tembro balsą, švelnų ar stiprų garsą
  • Išreikšdamas daugybę veido mimikų
  • Liesdamas ar masažuodamas jį, naudojant švelnų prisilietimą ir kalbant kurias kūno vietas masažuojate
  • Švelniai judindamas jo rankas ir kojas, bekalbant ir bežiūrint į akis
  • Padėdamas jam judėti horizontaliai ar vertikaliai, greitai ir lėtai. Tai darykite kuo didesnėje erdvėje, džiaugsmingai nusišypsant ir išreiškiant savo džiaugsmą garsais ir žodžiais

(Svarbu atkreipti dėmesį, kokie jutimai vaikui malonūs, nes tai tik rekomenduojamo pobūdžio veiklos, kurios, esant tam tikram jautrumui, galėtų labai išderinti vaiką)

2 raidos tarpsnio gebėjimus lavinantys žaidimai:

Šypsenų žaidimas. Mėgaukitės žodžiais ir žaismingomis veido išraiškomis, kurios skatintų jūsų vaiką plačiai nusišypsoti ar kita veido mimika išreikšti džiaugsmą, pavyzdžiui, praplėstomis ir sužibusiomis akys. Galite jam pasakoti apie šaukštą, kuris įstrigo jūsų burnoje, arba ant galvos esantį barškutį, arba tiesiog apie jo “GRRAAAA – ŽIAAAAU – SIUS” plaukus.

„Šok su manimi“ garsų ir judesio žaidimas. Pabandykite įkvėpti savo vaiką skleisti įvairius garsus ir/arba judinti savo kojas, rankas, liemenį ritmingai. Ritmą kurkite savo balsu ir galvos judesiais. Jūs galite sakyti „ar esi pasiruošęs pašokti su manimi, meile?“ „Spėju, kad tu gali – žinau, kad gali!“. Svarbiausia nepraleiskite momento, kai iš malonumo sužibs jūsų vaiko akys.

Teksto šaltinis: http://www.icdl.com/DIR/fedcs/capacity-2